Rašytojo, teatralo Antano Škėmos laiškas, rašytas ranka, mėlynu tušinuku, draugei (laiško rašymo metu jie kartu jau nebegyveno ir buvo išsiskyrę, A. Škėma grįžo į Niujorką, B. Pūkelevičiūtė gyveno Monrealyje) Birutei Pūkelevičiūtei. Laiškas rašytas ant perlenkto, žalsvo popieriaus iš abiejų pusių. Adresantas kreipiasi  „Mano Mergaite“, atsiprašinėja, dėkoja už A. Miškinio knygą ar knygas, atsiprašo nepasveikinęs gimtadienio proga. Prisimena jų paskutinį susitikimą Monrealyje, laiką Augsburge. Cituoja ištrauką iš Paskutinio tardymo (greičiausiai iš dramos „Pabudimas“ (1956)) bei tikrą ar išgalvotą asmenį p. Purdauskienę. Kalba apie paskutinį savo veikalą „Aktoriai iš beprotnamio“. Sakosi dirbąs piuvimų [pjuvenų, pjovimo] fabrike - obliuotoju. Džiaugiasi parašęs dramą „Živilė“ (1948) būtent B. Pūkelevičiūtei. Gailisi, kad jų santykiai baigėsi. Prašo jį prisiminti maldose, prašo pamilti Jurgį [Blekaitį]. Siunčia linkėjimus ir užuojautas dėl katino mirties ponams Kardeliams [Jonui ir Elenai]. Su A. Škėmos parašu. Data ir vieta nenurodyti.

Birutė Pūkelevičiūtė (1923–2007) – rašytoja, aktorė, režisierė, žymi lietuvių išeivijos atstovė JAV. 1941 m. baigė gimnaziją Kaune, debiutavo kaip aktorė. Vytauto Didžiojo universitete studijavo žurnalistiką ir germanistiką. Karo metais emigravo į Vokietiją, karui pasibaigus - į Kanadą. Monrealyje tęsė kultūrinę veiklą: subūrė lietuvių teatro grupę ir parašė pirmąją poezijos knygą „Metūgės“ (1952). Nuo 1965 m. persikėlė į JAV, daugiausia kūrė prozą, vystė teatrinę veiklą, režisavo filmus. Garsesni režisūriniai darbai: „Baltaragio malūnas“ (1957), „Milžino paunksmė“ (1958). Plačiajai visuomenei geriausiai žinoma romanais: „Aštuoni lapai“ (1956), „Rugsėjo šeštadienis“ (1970), „Devintas lapas“ (1982), „Atradimo ruduo“ (1990). Parašė eiliuotų pasakų vaikams, straipsnių išeivijos teatro bei literatūros temomis.