LIMIS - LITHUANIAN INTEGRAL MUSEUM INFORMATION SYSTEM

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodyta laida, leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėje nurodytas viršelio dailininkas, Maironio portreto autorius, iliustracijų autorius, leidėjas, spaustuvė, knygos tiražas ir kaina.

Turinio anotacija: „Dabartinis dešimtasis leidimas, leidžiamas Vokietijoje – Bavarijoje, papildomas tais eilėraščiais, kurie vokiečių okupacijos metais nacių cenzūros buvo išmesti. Visa kita paliekama kaip aštuntajame ir devintajame leidime, su visais paaiškinimas ir priedais“ (Maironis. Pavasario balsai. Dešimta laida. 1947 – 400-asis Lietuviškos Knygos Jubiliejiniais – metais. BAVARIJA  - WüRZBURGAS. P. 286).

1895 pasirodė pirmasis „Pavasario balsų“ leidimas.

Tai buvo ne tik „pirmo skaistumo kometa“ lietuvių poezijos danguje bet ir tautos atgimimo poetinis manifestas, knyga, labai daug reiškusi žmonių gyvenime, žadinusi tautinį susipratimą, kėlusis tėvynės meilę ir pasiryžimą darbuotis jos labui. <...> „Pavasario balsai“ pasirodė tuomet, kai Maironio talentas buvo bepasiekęs Brando viršūnę <...> buvo praėjęs dešimtmetis po pirmojo išsispausdinimo „Aušroje“, nemaža poezijos buvo pasklidę kitoje periodinėje spaudoje. Rengdamas knygą, autorius vienus tekstus atidėjo į šalį ir skelbė vėlesniuose „Pavasario Balsų“ leidimuose, kitus, gerokai pataisęs ar net perkūręs, įtraukė į pirmąją savo eilėraščių knygą. <...> Visi 45 eilėraščiai paskui buvo dedami į kitus „Pavasario balsų“ leidimus, sudarė jų pastovų branduolį, nors visi daugiau ar mažiau redaguoti: Maironis ir toliau tobulino savo poetinį žodį <...> (Maironis. Pavasario balsai. 1995 m., „Baltos lankos“ p. 7-8).

Iliustracijos: aplanke, prieštituliniame lape,  yra Maironio portretas, p. [11], [71], [91], [143], [175], [195], [231], [261], [283].

Įrašai: prieštituliniame lape viršuje, dešiniame kampe nespalvotu pieštuku parašyta „BB“. Tituliniame lape nespalvotu pieštuku [B. Brazdžionio] ranka parašyta: „XV laida / Lietuvoj XVI“. P. [11] nespalvotu pieštuku parašyta: „Fašistinė lyrika / Tiems, kur Nemunas banguoja“. Yra įrašai pieštuku šiuose puslapiuose: p. 13 „1885“, „21 psl“; p. 14 „1891 / 22p.“, p. 15 „taip“,  „1895“, „23“, p. pabraukta „nuslinks ta šmėkla“, parašyta „vėliai praūš ta / audra“, 1887“, „24 p.“; p. 17 pabraukta „Tam Dangaus“ ir „deimantų“, parašyta: „danguje deimantų; p. 18 pabraukta: „piktųjų“, prašyta: „masės kryžiuočių“, „1891“, „26“; p. 19 pabraukta: „Taip noris / Kai“; p. 20 pažymėta „ brangią liūdi?“, „slėgė“, parašyta „kodėl čia neatitaisyta buvo“, „1892“, „30“; p. 21 parašyta: „Vilnis gena vilnį“, „d(IXI)“, „Padavimais“; p. 22 parašyta: „(neperskaitoma)“, „Kada tik (neįskaitoma) regėjau“, „1892“, „32“; p. 23 „Eina grasas“, „Žiūrėti VII / laidą/ čia irgi biesas / žino iš kur / nurašyta“, „Kryžiuočių“, „pagar  / bones / parneštų“, „netaisomi dėl tėvynės“, skrynės“, vieversėlis“ „rieda“, „110-111“; 1905“; p. 24 „1892“, „nors“; p. 25 „Tarybinėj laidoj nėra“, „V laidoj / nelaimės-vargai“; p. 27 viršuje  eilėraščio pavadinimas parašyta „Pirmoji meilė“ taisyti žodžiai, p. 28 taisyti žodžiai , eilėraščio pabaigoje parašyta: „1892“, „36-7“; p. 28 taisyti žodžiai, eil. pabaigoje; p. 30 parašyta: „41-42; p. 31 parašytas  komentaras: „Bolševikų laidoj nėra / žiūr. „Mūsų vargai, „raštai“, II t. 200-4 p. / nėra ir IX laidoj / iš kur Vismantas įkišo ir kam?“; p. 33 taisyta gramatika; p. eilėraščio pabaigoje - p. 34 parašyta „Bolševikų išmesta“, „ko / brolelių“, „1895“, „44p.“; p. 35 parašyta „Lietuvos dainos- bolš.leidos“, „Ilgainiui / Birūtai / pasikėtus į / Birutę, / nors ir kaip genda / rimas, vis dėlto / nebeatstatom seno formos, / o gal ir autorius pats jos atsisakė?“; p. 36 parašyti komentarai, nurodyti parašymo metai: „1895“; p. 37 parašyta „Kur lygūs laukai“; p. 38 taisytos korektūros klaidos; p. 39 parašyti komentarai: „VII laidoj: / dabar ten baisu / ir nakčia nedrąsu /  net vyrai aplenkti mėgina / esą tai kapai / senų milžinų / ir karatais net / pasivaidina“,  „Keista iš kur tas visas / tekstas išrašytas, kad / jis skirias ir nuo / VII laidos, kuri / rengta pagal VI-ją?“,  taisytos korektūros klaidos, nurodyti leidimo metai: „1895“; p. 40 parašyta: „Bolševikų laidoj nėra, / Manau nukeliame į  / satyrų skyrių“; p. 41 taisytos korektūros klaidos; p. 42 nurodyti leidimo metai: „1895“; p. 43 taisytos korektūros klaidos, parašyta: „Ilgai miegojo mūsų žemė / Didžiavos vien tėvų kapais / (neperskaitomas žodis) laikai, lig šiol aptemę; Naujais (neperskaitomas žodis) darbais“; p. 44 taisytos korektūros klaidos, eil. pabaigoje – p. 45 parašyta: „1895“; p. 47 taisytos korektūros klaidos, nurodyti parašymo metai: „1895“; p. 48 taisytos korektūros klaidos, eil. pabaigoje – p. 49 nurodyta eil. parašymo data: „1898“.; p. 50 prašyta: „Rusų laikais priešaušrį, VI laida / Bolš laidoj nėra.“; p. 52 parašyta: „Bolš. Laidij / nėra / žiūr. Mūsų vargai / Raštai, II, 238 psl“, ‚Iš kur / tas paimta / ir kam? / IX laidoj / nėra“; p. 52 taisytos korektūros klaidos; p. 54, 55 parašyta: „Bolševikų laidoj išmesta“, 1902“, „105-6“, „Redaktoriai paaiškino labai smulkiai ir jautriai kalbama tie Maironio laidoje (neperkaitomas žodis) palikimo, net dėl kablelių; kaip šventas autoriaus „palikimas“ (neperskaitomas žodis) tokios formos, kaips „masės“, „veigelutės“, (neperskaitomi du žodžiai), bet nėra žodelių neužsimena apie tai kodėl Maironio Dievas, Viešpats ir pan žodžiai nerašomi, kaip autoriaus kur minima, kodėl čia nepagerbiamas autorius, nepaminimas? Ir (neparskaitomi žodžiai) tai, kad išmesti atskiri posmai, ne tik (neparkaitomas žodis) iškarpoma aut. mintys, bet atskiros mintys“; p. 58 pažymėta strofa, parašyta: „Bolševi. laidoj / išmesta“, „1920?“; p. 59 taisytos korektūros klaidos; p. parašyta: „1920 / Ši data, žinoma, netiksli, turėtų būti bent 1915 m.); p. 61, 65, 67 parašyta: „Bolševikų laidoj nėra“; p. 63 taisytos korektūros klaidos, nurodyti metai: „1920“; p. 64 pažymėta strofa, parašyta: „bolševikų išmesta“, „1920 / aišku netiksli data“, p. 69 parašytas „1927 „Vaire“ bei „Lietuvoj“ / yra tiksli to eil dat / su pastaba/ kad jai rašytas / aut. lie. (neperskaitoma)“; p. 73-79  parašyta: „1895“, taisytos korektūros klaidos“; p. 80 taisytos korektūros klaidos, parašyta: „1913“; p. 81pbarauktio žodžiai; p. 91 parašyta „tar. laidoj / yra“, taisytos korektūros klaidos, nurodyta išleidimo data: „1898“; p. parašyta „Ar nereik to palikt?“; p. 85 prašyta: „išbraukus maišo prasmę, taip jau II kartą“, „1908“; p. 86 taisytos korektūros klaidos, parašyta „1913“; p. 87, 88 nurodyta išleidimo data: „1920“; p. 89 parašyta: „1928“; p. 93, 94, 96, 97-103  taisytos korektūros klaidos, parašyta: „1895“; p.  104 parašyta „Juk čia ėjo iš eilės“, eil. pabaigoje – p. 105 nurodyta parašymo metai: „1905“; p. 106, 107 parašyta „niekados neapšvies jau viltis“, „1905“; p. 110-111 taisytos korektūros klaidos, nurodyti eil. parašymo metai: „1913“; p.112 taisytos korektūros klaidos, nurodyta eil. parašymo metai – „1905“; p. 114 parašyta „1913“; p. 115 parašyta: „bolševikų praleista“, „praleista“, „kasdien auklėti; p. 116 parašyta: „čia gal ir tikriausiai, nes autorius „sužavėjo“ įdėjo vietoj „ „užžavėjo“, nurodyti leidimo metai „1913“; p. 117 parašyta: „Maironis keites: švyturys rytmečiais / (3 neperskaitomi žodžiai)“; p. 118 parašyta: „Įdomu kodėl keista „Rudenio dienos“, „1913“; p. 199 parašyta „be vardo“, 1913; p. 120 parašyta „Bolševikų išmesta“; p. 121 pradytė „dele“, p. 122 nurodyta eil. parašymo data: „1920“; p. 123 parašyta: „blaiviai ne blaivai, 1920“; p. 125 taisytos korektūros klaidos; p. 126, 128, 130, 132, 134, 135  nurodyti eil. parašymo metai „1920“; p. 129  parašyta „Nutrūko – nesumegsi“; p. 136  parašyta: „ne tuščiai“, nurodyti eil. parašymo metai – „1927“; p. 137 prašyta: „Iš tiesų – kodėl šių ei / nukelta taip toli / nuo / tos eilės kuri / eina iki / „Jaun. dienos“?“, „1895“; p. 139 parašyta: „apleistą tėvynę“, „Bent tas jiems (neperskaitoma) nuturėjo“, „O jie patikėjo“, „neprskaitoma / ž. aut. / jos prakilniausias“; p. 140 nurodyti eil. parašymo metai: „1908“; p. 141 parašyta „1927.VIII.22“; p. 147 nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 148 parašyta „Putino daina“; p. 149 taisytos korektūros klaidos; p. 150 nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 151taisytos korektūros klaidos, nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 152 yra neįskaitomas įrašas, nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 153 yra neperkaitomas komentaras, kitas komentaras: „Bolševikų laidoj išmesta“; p. 155 „čia kablelis ir brūkšnelis, bet kažin ar reikia“, kitas komentaras neperskaitomas, nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 156 taisytos korektūros klaidos, nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 157 prašyta „Daina“, nurodyti eil. parašymo metai: „1895“; p. 159 prašyta „gal reikėtų: rūmą – dangų“, „1913“; p. 1913 parašyta: „Užmerks amžinas mėlynąsias akis“, „1913“; p. 161 parašyta „Vienišo keliu“, „bolševikų laidoj nėra“; p. 162 parašyta: „? Ir kur gal prie maldų ir giesmių“, „1919“; p. 164, 165  nurodyti eil. parašymo metai: „1920“; p. 166 parašyta: „tai pat ne gamtos skyrius“, „1927“; p. p. 167 prašyta: „Vienišo keliu“, „Kodėl gamtos skyriuj?, „1927“; p. 168 prašyta: „vokiečių“, „bolš laidoj nėra“, 1928; p. 169 „turėtų būti laiškeliai nes vieni bėk laiškeli arba skubėk laiškeli; p. 170 nurodyta eil. parašymo data „1928 (?)“, „Aišku rašyta daug seniau“; p. 171 parašyta „prie maldų“, „bolševikų laidoj nėra“; B. Brazdžionio įrašų yra puslapiuose p. 172, 173, 177, 178, 197, 198, 199, 202-230, 233, 234, 237-244, 252-260, [262]-[269], 284-286, 297, dviejuose paskutiniuose puslapiuose.

Fotografuotas, sumažinto formato faksimilinis leidinys.

Titulinis lapas: atitinka 1895 metų „Pavasario balsų” leidimo pirmąjį viršelį. Šiame lape yra knygos pavadinimas, nurodytas autorius, leidimo metai, vieta. Antroje lapo pusėje taip pat yra knygos pavadinimas, nurodytas autorius, leidimo metai ir vieta. Šis puslapis atitinka minėto leidimo titulinį lapą.

Knygos sandara: p. [3]-46 yra 44 eilėraščiai; p. [47]-78 libretas „Kur iszganymas?”

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, leidyklos emblema, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodytas knygos dailininkas.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, iliustruotojo vardas ir pavardė, leidyklos pavadinimas.

Knygos sandara: knygos pradžioje yra išvardinti kūriniai, spausdinami knygoje, p. 9-15 „Roma“; p. 17-23 „Šatrijos kalnas“; p. 25-35 „Jūratė ir Kastytis“; p. [37]-[65] „Čičinskas“; p. 67-75 „Medvėgalio kalnas“; p. 77-[83] „Užkeiktas Skapiškio varpas“; p. 85-[91] „Divitis“; knygos gale yra paaiškinimai, parašė Dr. Juozas Brazaitis.

Turinio anotacija: „Roma“ – pirmoji Maironio baladė, ji jau buvo 1895 m., „Pavasario Balsuose“. 1909 m. prie Raseinių Magdės poemos buvo pridėta „Šatrijos kalno“ baladė. Kitos baladė viena po kitos ar šalia kitos ėmė rodytis 1919 – 1922 m. laikotarpyje: „Čičinskas“ – 1919 Draugijoje, „Jūratė ir Kastytis“ – Pavasario balsų 1920 leidime, „Medvėgalio kalnas“ – ten pat, „Divitis – 1921 m. Skaitymų žurnale, „Užkeiktas Skapiškio varpas“ – 1922 m. Skaitymuose. <...> Čičinsko baladėje aiškiai ir stipriai plėtojamas įvykis – kaip Upytės bajoras Čičinskas žiemos metu buvo nutrenktas perkūno, jo rūmai nugrimzdo ežere, o jo kūnas nesidavė palaidojamas žemėje. Šito įvykio priežastis – ypatingas Čičinsko charakteris, kuris atvedė Čičinską į trejopus nusikaltimus, šaukiančius dangaus keršto: mylimosios nužudymą, tėvynės išdavimą ir Dievo tarno – klebono nušovimą. <...> Tai pati geriausia Maironio baladė. Geriausia iš viso eilėje tų lietuviškų baladžių, kurias galim pavadinti šiurpiom baladėm.

Kitaip su įvykiu yra populiarioje „Jūratė ir Kastytis“ baladėje. J. Tumas pastebėjo: „susidaro visai negudri ir beveik nefantaniška fabula: išvyko – pamilo – dugnan nugrimzdo – Perkūnas užmušė“ <...> Pastebėjo taip pat, kad kai kurios strofos, kurios apibūdina Jūratę ir Kastytį, yra „proziškos“. <...> Tai baladė, kuri savo forma gretinasi į žaismingas, savo nuotaika romantines, sentimentalines balades. Baladės „Šatrijos kalnas“ ir „Medvėgalio kalnas“ – priešingybė „Čičinskui“ ar net „Jūratei ir Kastyčiui“. Šatrijos ir Medvėgalio kalno baladėse įvykio, fabulos, iš viso nėra. Yra raganų, yra mėnesienoje pasirodančių su palaidais plaukais mergaičių ir viliojančių karžygius iš milžinkapių, yra kitokio paslaptingo elemento, bet iš tų visų elementų nesudaromas įvykis. Šiose baladėse Maironis kūrė Žemaičių panoramą vaizdingai aprašydamas vaizdus. Aprašomi pilių griuvėsiai, ežerai, upės.  Baladės „Užkeiktas Skapiškio varpas“ ir „Dyvitis“. Baladėje „Užkeiktas Skapiškio varpas“ varpas keliams per ežerą nuskendo ir tik Šv. Lauryno dieną žmonės nugirsta iš ežero varpo garsus. Baladėje ryškiai  atsispindi moralinis įprasminimas, puikybės nubaudimas. Baladėje „Dyvitis“ kalbama apie įvykius – apie ežere nuskendusius rūmus. <...> Baladė „Roma“ buvo vienintelė, kurioje Maironis iškilo iš Lietuvos. Čia pasakojama kaip popiežius Leonas sulaikė Atilos hunus nuo Romos išgriovimo. Leonas ir Atila baladėje tampa simboliais. <...> Neatsitiktiniai bus Maironis paėmęs šią legendą su Leono vardu. Kaip tik jo laikų popiežius Leonas XIII buvo pagavęs dėmesį. Kaip nauja krikščionybės arba, kaip Maironis sakė, kryžiaus šviesa.“ (Maironis. Baladės. 1966 m. gegužės 15 d. Leido ir spausdino  Romuva. Citatos iš Paaiškinimų).

Iliustracijos: antrame knygos lape yra Maironio portretas, p. 9, 12, 13, 15, 17, 20, 21, 23, 25, 29, 31, 33, 35, [37], [40], [41], [43], [45], [47], [49], [51], [53], [55], [57], [59], [61], [63], [65], 67, 71, 73, 75, 77, [81], [83], 85, [89], [91].

Titulinis lapas dvigubas. Jame yra nurodytas knygos autorius, žanras, publikuojamų kūrinių pavadinimai, laidos numeris, leidimo vieta.

Iliustracijos: aplanke, p. [7], [27], [77], [117], [163], [189], [225], [263]. Įklijoje, esančioje prieš p. 5, Maironio portreto faksimilė, Įklijoje prieš p. 9 yra Maironio eilėraščio „Skausmo skundas” autografas (sumažinta) faksimilė.

Įrašai: yra B. Brazdžionio pažymėtas tekstas p. 35, 37, 219, 303-308.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, leidyklos emblema, leidimo vieta ir metai. Antroje lapo pusėje nurodyti redakcinės komisijos nariai, dailininkas, sudarytoja.

Knygos sandara: p. 5-[12] „Maironio poezijos gyvybė”, parašė Antanas Venclova; p. 17-[215] pirma dalis „Iš „Pavasario balsų”; p. 261-[300] antra dalis „Iš poemų, libretų, dramų”, p. 303-[306] Paaiškinimai; p. 307-[311] Turinys.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, žanras, leidyklos emblema. Antroje lapo pusėje nurodyta leidykla ir leidimo metai.

Knygos sandara: p. [5]-[6] Įžanga; p. 7-15 „Pirmoji dalis“; p. 16-28 „Antroji giesmė“; p. 29-40 „Trečioji giesmė“; p. 41-51 „Ketvirtoji giesmė“; p. 52-64 „Penktoji giesmė“; p. 65-[78] „Šeštoji giesmė“; p. 79-92 „Septintoji giesmė“; p. 93-105 „Aštuntoji giesmė“; p. 106-118 „Devintoji giesmė“.

Turinio anotacija: Poema parašyta perkuriant anksčiau (1895 m.) išėjusią poemą „Tarp skausmų į garbę”. Patriotinėje ir romantinėje poemoje „Jaunoji Lietuva” Maironis pasakoja ne vien tik apie nacionalinį judėjimą „Aušros” ir „Varpo” laikais, bet ir subtiliai atskleidžia herojų jausmus, jų dramatizmą. Poema sukurta Šveicarijoje: „Pabaigiau Villa St. Charles Šveicarijoj 25. D. Liepos 1907 m.“ (Toje pačioje kn. p. 118).

Įrašai: Nespalvotu pieštuku [B. Brazdžionio] ranka pažymėtas tekstas p. 93, 96, 103.

Titulinis lapas: autoriaus slapyvardis, knygos pavadinimas, nurodyta iliustracijų autorė, leidyklos emblema, leidimo vieta ir metai.

Knygos sandara: p. 5 „Pavasaris“; p. 6-[7] „Mano gimtinė“; p. 8-[10] „Trakų pilis“; p. 11-[12] „Oi neverk, matušėle“; p. [14] „Nuo Birutės kalno“; p. 16-[19] „Augo putinas“; p. 20-[23] „Milžinų kapai“; p. 24-25 „Nebeužtvenksi upės“; p. [26]  „Mergaitė“; p. [28] „Užmigo žemė“; p. 30-[31] „Eina garsas“; p. 32-39 „Jūratė ir Kastytis“.

Iliustracijos: pirmoje aplanko dalyje, prieštituliniame lape, p. [4], [9], [13], [15], [21], [27], [29], [33]. 

Turinio anotacija: „Pavasaris“ – gimtinės lyrikos pavyzdys, atstovaujantis „grynajai poezijai“, gimusi „Kaip išraiška poeto nuotaikų bei refleksų gamtos fone. Vienas Maironio lyrikos šedevrų <...> Nedaug tėra ir pasaulinėje literatūroje panašių posmų, iš kurių lietųsi toks subtilus, o kartu kiekvienam lengvai suprantamas išgyvenimas, tėvynės meile alsuojantis estetinis pasigėrėjimas, dvasios ekstazė. „Pavasaris“ – retas dvasinės harmonijos atvejis Maironio kūryboje. Eilėraštis ne tik prasme, bet ir išraiškos galingumu primena Šilerį (Maironis. Raštai . T. 1. 1987 m., Vaga“ P. 261). „Eilėraščiai „Mano gimtinė“, „Trakų pilis“ ypatingi XIX a.pab. -XX a. pr. lietuvių lyrikos pasiekimas. Maironis sugebėjo parašyti posmų, kur paprasčiausiais žodžiais, dviem trim bruožais, randame išreikštą ir gamtą, ir darbą, ir savo giminės meilę. Eilėraščiuose įžvelgiama gili melancholija, graudulys ir užuojauta. Niekur kitur poetas nėra taip aiškiai išsakęs vertybės, kuria jis grindžia senovės idealizavimą. Tikroji vertybė – Laisvė“ (ten pat P. 260-261). Eilėraštis „Oi neverk, matušėlė!” pirmajame publikavime „Pavasario balsuose“ (1895 m.), vadinosi „Senovės daina“. Taigi pavadinimas pakeistas ir pats tekstas redaguotas. Pavadinimas galėjo būti pakeistas dėl to, kad PB buvo atsiradusios net dvi „Senovės dainos“ <...> Eilėraštis palčiai dainuojamas užregistruota 15 variantų, iš jų 1 melodija. Muziką jam sukūrė J. Naujalis. (ten pat P. 274). Eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ ankstesnė antraštė – „Ant Birutos kalno“. „Visų Maironies kūrinių kūrinys, kurį pirmas Balys Sruoga dar 1913 m. „Aušrinėje“ aikštėn iškėlė; pirmas, pats būdamas gilus dailininkas ir formos  meistras, jį įvertino...“, - taip rašė Vaižgantas, studentams įsakmiai primindamas: „Jį privalote atmintinai mokėti“. Šį kūrinį V. Myklolaitis-Putinas vadino stipriausiu Maironio „grynosios poezijos“, kurią suprato kaip poeto  nuotaikų bei refleksijų gamtos fone išraišką arba kaip poeziją žmogiškosios būties temomis, eilėraščiu“ (ten pat P. 292). Eilėraštis „Augo putinas“ PB leidžiamas antrašte „Putino daina“. Virto liaudies daina. Užregistruota 11 variantų, iš jų 1 melodija. Muziką eilėraščiui sukūrė J. Naujalis. Ši žaisminga, bent kiek moralizuojanti alegorija priklauso mergelės ciklo eilėraščiams. „Liaudiškas mergelės paveikslas šmėkščioja lietuvių poezijoje nuo pat XIX a. pradžios: Valiūno „Birutė“, Vienažindžio eilės – tai ryškios gairės to paveikslo formavimo kelyje. Tačiau didžiausios gilumo šis paveikslas įgavo Maironio poezijoje. Mergelės motyvo eilėraščiai Maironio poezijoje labai dainingi: čia bene gryniausiu pavidalu atsiskleidžia dainiškumo principas.“ (ten pat P. 265). Eilėraštis „Milžinų kapai“ virto liaudies daina. Užregistruota 21 variantas, iš jų 5 su melodijom. Lyrikos šedevras, kurio tekstas nemažai redaguotas. Maironis šį eilėraštį priskyrė epinių, baladžių grupei. Herojiškos praeities vaizde, kurį kūrė patriotai romantikai ir pats Maironis svarbiausią vietą  užima kovos su amžinuoju lietuvių tautos priešu – kryžiuočių ordinu. Eilėraštis labai buvo paplitęs I-ojo pasaulinio karo  metais. (ten pat 298). Eilėraštis „Nebeužtvenksi upės“ iki 1927 m. turėjo antraštę „Litvomanams“. Virto liaudies daina, užregistruota 5 variantai, iš jų 1 melodija. Eilėraščio genezė susijusi su kova prieš lankų dvarininkišką nacionalizmą. (ten pat P. 272) Eilėraštis „Mergaitė“ iki 1893 buvo su antrašte „Mergytė“. Mergelės ciklo eilėraštis. Artimas liaudies dainai. Maironio  lyrikai būdingas tobulai išlaikyta pakartojimų simetrija. (ten pat 265) Eilėraštis „Užmigo žemė“ pirmame publikai PB 1895 išėjo su antrašte „G.P.“ Muziką sukūrė Č. Sasnauskas. Šis eilėraštis dedikuotas artimam Maironio bičiuli Liudvikui Besekerskiui. Pradedančiajam lenkų poetui, bandžiusiam versti Maironio eilėraščius į lenkų kalbą. Dedikuotas jis taip pat L. Besekerskui (Gabrieliui Pomianui). <...> Eilėraštis bus kilęs gal ne iš pirmųjų bendro mokymosi mėnesių, bet iš vėliau sustiprėjusių ryšių, tad ne 1889, o 1890 m. Vargu ar jis parašytas, L. Besekerskiui išvykus iš akademijos. Kūrinys buvo sukurtas tokią stipraus įkvėpimo valandą, kad išsiliejo į labai menišką tekstą, kurio autorius net neskelbė. (ten pat P. 263) Eilėraštis „Eina garsas“ sukurtas 1902 m. Peterburge, pageidaujant „Labdaringajai lietuvių ir žemaičių draugystei“. Jos nariai kreipėsi į Maironį, prašydami sukurti žodžius, kurie  tiktų dainuoti chorui pagal cenzūros uždraustą A. Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“ melodiją. Taip gimė eilėraštis „Eina garsas“, kuris Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte, kuriame dalyvavo Maironis, atliktas. Eilėraštis virto liaudies daina, užregistruota 111 variantų, iš jų 25 su melodijomis. Antrašte „Senovės daina“  nuo 1905 m. įėjo į visus PB. Tekstas redaguotas. Šis eilėraštis yra vienas iš labiausiai vertinamų Maironio kūrinių. V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs: „Maironio poezijos formoj, stiliuj, poetikoj, liaudies kūrybos, folkloro elementų berods nedaug randame. Bet liaudies dainos esmę, jos vidinę konstrukciją, joje glūdinčią liaudies nuotaiką bei charakterį  Maironis bus suvokęs giliau negu daugelis iš jųjų. Tai įrodo toks puikus eilėraštis-daina kaip „Eina garsas Prūsų žemės“, kurioje vidinis liaudies dainos schemiškumas, jos plano alogiškumas, jausmų santūrumas tobulai susiderina su maironiškos formos meistriškumu. (ten pat P. 274-275) baladė „Jūratė ir Kastytis“ pirmą kartą publikuotas 1920  PB. Tekstas kiek redaguotas. Tai klasikinės baladės pavyzdys. Vienas populiariausių ir plačiausiai paplitusių Maironio kūrinių. Čia su aukštesne galybe konfrontuoja meilė, įsiliepsnojusi jauno Palangos žvejo krūtinėj. Poetas atstoja mylinčių širdžių pusėje ir šviesiausią žmogiškosios esybės pradą iškelia kaip tolygų jūros audrų jėgai, prieš kurią Perkūno rūstybė atrodo įnoringas prasilenkimas su buities harmoningumo dėsniais. Pati legenda apie Jūratę ir Kastytį yra greičiausiai literatūrinės, o ne tautosakinės kilmės.“ (ten pat P. 301).