Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis – Radviliškio rajono pasididžiavimas. Gausiai lankomas muziejus yra vertinamas ir kaip viena labiausiai išpuoselėtų, turtingiausių savo ekspozicijomis, fondais, veiklomis atminties vietų. Tai unikalus kultūros istorijos, kompleksinio paveldo restauravimo ir išsaugojimo pavyzdys.
Muziejus įkurtas 1991 m. paminklosaugininko Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva. Unikalus Daugyvenės upės pakrančių istorijos ir kultūros paminklų kompleksas kartu su savitu kraštovaizdžiu lankytojams dovanoja nepamirštamų įspūdžių. Muziejų-draustinį sudaro Burbiškio dvaro istorijos, Kleboniškių kaimo buities, Raginėnų archeologijos ir Šeduvos kraštotyros skyriai (pastarojo fondai dabar perkelti į Daugyvenės muziejaus-draustinio saugyklas).
Burbiškio dvaro istorijos ekspozicija įkurta sename Baženskių dvare, kuris istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XVII amžiaus. Peizažinio tipo dvaro parkas, užimantis 28 ha, pasižymi įspūdingais tvenkiniais, kuriuose yra 15 salų. Senasis Burbiškio dvaras XVII a. priklausė dvarininkams Burboms – pagal jų pavardę ir kilo vietovės pavadinimas. 1817–1940 m. dvaras priklausė bajorams Baženskiams, kurie rekonstravo buvusius dvaro pastatus, įveisė vaizdingą parką. Tvenkinių salelėse buvo įrengtos poilsio aikštelės, į kurias vedė mediniai ir mūriniai tilteliai bei lieptukai. XX a. pradžioje Burbiškyje lankydavosi žinomi visuomenės veikėjai (Petras Vileišis, Jonas Basanavičius ir kt.).
Po Antrojo pasaulinio karo, dvaro šeimininkams pasitraukus į Lenkiją, rūmų patalpų paskirtis buvo pakeista, o aplinka apleista. 1981 m. buvo pradėti pirmieji dvaro tvarkymo darbai, o 1991 m. Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių.
Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą. Burbiškio dvaras – neoromantizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas.
Kleboniškių kaimo buities muziejus
Kleboniškių k., Pakalniškių sen., LT-82210, Radviliškio r. sav., Lietuva
Kleboniškių kaimo buities skyrius yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinys. Kleboniškių kaimas išsidėstęs vaizdingame Daugyvenės upės slėnyje, senoje kaimavietėje. 18 ha plote įkurtas kaimo buities muziejus, į kurį iš apylinkių perkelti XIX a. ir XX a. pradžiai būdingi kaimų pastatai: gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės ir kt. Šalia išlikusių atkuriamos buvusios Kleboniškių kaimo sodybos, apjuostos įvairiomis tvoromis. Kaime auga seni medžiai, sodybas puošia šiaudiniai stogai, pastatuose atkurta ūkininkų buitis – visa tai nukelia į XIX a. pabaigą. Čia įrengta ir veikianti kaimo pirtis. Eksponuojamos ąsočių, bezmėnų, muštokių, ližių, linų šukų, motorų kolekcijos, 1926 m. pagamintas traktorius, XIX a. pab. Anglijoje pagamintas lokomobilis (garo katilas). Kaime yra veikiantis 1884 m. statytas vėjo malūnas.
Raginėnų archeologijos paminklų kompleksas yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinys. Kompleksą sudaro 12 objektų. Iki mūsų dienų išliko piliakalniai ir senovės gyvenvietės, pilkapynai, senkapiai, mitologiniai akmenys. Reikšmingiausias – tai pasakojimais ir legendomis apipintas Raginėnų piliakalnis, vietinių gyventojų vadinamas Raganų kalnu. Tai vienas įspūdingiausių piliakalnių šiaurės vidurio Lietuvoje. Jis įrengtas aukštoje kalvoje, kairiajame Daugyvenės krante. Iš rytų piliakalnį juosia Daugyvenė, iš pietų ir vakarų – dauba, šiaurinėje pusėje yra griovys ir pylimas. Piliakalnis mažai tyrinėtas, tad apipintas legendomis tebesaugo savo paslaptis.
Šalia piliakalnio, ant kalvos, yra išsidėstę keli pilkapynai (mūsų eros II–III a.).
Šeduvos kraštotyros skyrius
Panevėžio g. 24, Šeduva, LT-82224, Radviliškio r. sav., Lietuva
Šeduvos skyrius yra Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio padalinys. Šeduvos kraštotyros muziejui ne kartą teko keisti ne tik priklausomybę, bet ir buvimo vietą. Muziejus buvo įkurtas 1959 m. sename 1884 m. pastatytame name, kuriame 1929 m. buvo įsteigta odų apdirbimo dirbtuvė, tačiau patalpos tapo ankštos ir muziejus perkeltas į Radviliškį. Praėjus keleriems metams buvusios muziejaus patalpos buvo suremontuotos ir Šeduvos kraštotyros muziejus grąžintas į Šeduvą. Muziejaus atidarymas įvyko 1991 m. kovo 11 d.
Šiuo metu dėl netinkamos naudojimui pastato būklės Šeduvos kraštotyros skyriaus eksponatai perkelti į Daugyvenės muziejaus saugyklas, o pats muziejus vėl yra uždaras lankytojams. Jo rinkiniai yra prižiūrimi, saugomi, tvarkomi ir restauruojami.
