Žemaičių muziejus „Alka“ yra Žemaitijos krašto istoriją reprezentuojantis muziejus. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje Telšiuose įsteigta kraštotyros draugija „Alka“, kuri savo įstatuose numatė galutinį tikslą – muziejaus įkūrimą. Tai buvo įgyvendinta 1932 m. vasario 16 d., o į muziejaus fondus buvo renkama viskas, kas susiję su krašto istorija ir kultūra. 1938 m. ant Žaliosios – vienos iš septynių Telšių miesto kalvų – atidaryti naujieji muziejaus rūmai. Tuomet muziejus tapo vienu iš Telšių kultūrinio gyvenimo centrų. Sovietmečiu muziejaus pavadinimas pakeistas į Telšių kraštotyros muziejų. 1988 m. virš muziejaus vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė vėliava, o muziejui grąžintas senasis pavadinimas – Žemaičių muziejus „Alka“.
Šiuo metu muziejus turi bene turtingiausius Žemaitijos regione archeologijos, dvarų paveldo, Žemaičių vyskupystės, gamtos ir etninės kultūros paveldo fondus, turtingą biblioteką. Savo sukauptą paveldą pristato ekspozicijose ir parodose pagrindiniame muziejaus pastate Telšiuose, Žemaičių vyskupystės muziejuje Varniuose ir Žemaitijos kaimo ekspozicijoje.
Savo rinkinių ir veiklų verte šiandien Žemaičių muziejus „Alka“ – vienas įdomiausių Lietuvos regioninių muziejų.
Žemaičių kaimo muziejus, priklausantis Žemaičių muziejui „Alka“, buvo įkurtas 1982 m., Telšiuose, Masčio ežero pakrantėje, po atviru dangumi. Jo 8,5 ha plote yra 16 autentiškų XIX a. pab. – XX a. pr. pastatų. Stambaus ūkininko sodyboje yra gyvenamasis namas, svirnas, jauja, tvartas, kiaulininkas, žardinė ir pirtis. Pastatai atvežti iš skirtingų Žemaitijos vietovių. Vidutinio valstiečio sodyboje pastatyti gyvenamasis namas, svirnas, jauja ir tvartas. Neturtingo valstiečio sodybėlę sudaro tik trobelė ir tvartelis. Visuomeniniame sektoriuje stovi angliško tipo vėjinis malūnas su sukinėjama prieš vėją kepure, kalvė ir simbolinės kapinaitės.
Žemaičių kaimo muziejuje auginama daugiau kaip 25 skirtingų bijūnų rūšių kolekcija, skirtingos vaistažolės, nuolat puoselėjamas autentiškas ūkininko daržas su lietuviškomis daržovėmis. Čia gyvena žemaitukų veislės arkliai, avys, ožkos, triušiai.
Rainių kančios koplyčia
Telšių g. 1, Rainių k., Viešvėnų sen., LT-88401, Telšių r. sav., Lietuva
Miškelyje greta Rainių (Telšių r.) 1941 m. birželio 24–25 d. buvo įvykdytos politinių kalinių žudynės – vienas tragiškiausių įvykių Lietuvoje sovietinės okupacijos metu. Sovietų kareiviai, talkinami vietinių kolaborantų, kraupiai ir negailestingai nužudė 76 Telšių kalėjimo politinius kalinius. Nužudytieji buvo jauni krašto šviesuoliai, gimnazistai, mokytojai, tarnautojai, policininkai, ūkininkai, darbininkai.
Rainių kankinių žiauri mirtis sukrėtė visą Lietuvą. Rainių miškelis buvo sutvarkytas, aptvertas, pastatyta atminimo lenta. 1942 m., nepaisant to, kad vyko II pasaulinis karas, o Lietuva buvo okupuota nacistinės Vokietijos, pradėta rūpintis kankinių atminimo įamžinimu. Deja, 1944 m. spalio pradžioje Telšius ir Žemaitiją vėl okupavo Raudonoji armija, įsitvirtino sovietų valdžia, prasidėjo represijos ir istorijos klastojimas. Atminimo koplyčia, pradėta statyti Telšių kapinėse, buvo nugriauta, iškirstas Rainių miškelis. Kankinių kapavietė, siekiant paslėpti ją nuo žmonių akių, apsodinta aukštomis tujomis.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vietoje sovietų iškirsto Rainių miškelio vėl suošė tamsus eglynas. Greta, ant kalvelės, Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva už Lietuvos žmonių suaukotas lėšas 1991 m. iškilo didinga Kančios koplyčia (architektas A. Žebrauskas, dailininkas A. Kmieliauskas, vitražistas A. Dovydėnas, skulptorius R. Midvikis). Kitoje kelio pusėje kiekvieno Žemaičių kankinio atminimui buvo pasodinti ąžuolai.
Sakralinio paveldo ekspozicija
Katedros a. 6, Telšiai, LT-87131, Telšių r. sav., Lietuva
Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, Senojo Telšių bernardinų vienuolyno pastate, įsikūrusi Sakralinio paveldo ekspozicija supažindins lankytoją su Telšių vyskupijos istorija, unikaliomis Lietuvos ir Žemaitijos liaudies pamaldumo tradicijomis, liturginiais reikmenimis ir bažnytinių procesijų atributais.
Ekspozicijoje pristatomas sakralinės dailės paveldas: auksakalystė, liturginės tekstilės dirbiniai, vaizduojamoji dailė, kryždirbystės paveldas. Didžioji dalis eksponuojamų kūrinių priklauso XIX a. laikotarpiui, tačiau lankytojams bus proga išvysti ir išskirtinių XVIII a. Baroko eksponatų – senąją Žemaičių Kalvarijos krikštyklą, relikvijorių, procesijų altorėlių ir kitų liturginių reikmenų, dalis jų – paskelbti Lietuvos kultūros paveldo vertybėmis.
Telšių ješiva
Iždinės g. 11, Telšiai, LT-87128, Telšių r. sav., Lietuva
Aukštoji žydų rabinų mokslo įstaiga ješiva Telšiuose buvo įkurta 1875 metais. Dabartinė raudonų plytų mokykla buvo pastatyta 1910-taisiais. Čia studijuoti religijos dalykų, pažinti Torą ir Talmudą, tobulintis atvykdavo studentai ir praktikuojantys rabinai iš įvairių pasaulio šalių. Jos sėkmė siejama su rabinu Elizieriu Gordonu (1841–1910). Tapęs mokyklos vadovu, jis pirmasis Lietuvoje pritaikė modernius mokymo metodus. Per trumpą laiką Telšių ješiva tapo vienu reikšmingiausiu žydų švietimo centru Rytų Europoje ir sėkmingai veikė iki XX a. vidurio.
1940 m. vasarą, kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, ši žydų mokslo įstaiga buvo uždaryta, jos pastatai nacionalizuoti. Telšių ješivos studentai išsiblaškė po visą Lietuvą, emigravo į kitas šalis. 1942 m. tuo pačiu pavadinimu mokykla buvo atkurta JAV, Klivlende, kur iki šiol tęsiama Telšiuose susiformavusi mokymo sistema.
Šiuo metu Telšiuose ješiva veikia kaip Žemaičių muziejaus „Alka“ ekspozicinis padalinys ir įvairių renginių erdvė.
Žemaičių vyskupystės muziejus
S. Daukanto g. 6, Varniai, LT-88318, Telšių r. sav., Lietuva
Žemaičių vyskupystės muziejus yra Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, įkurtas 1999 m. buvusiuose Varnių Žemaičių kunigų seminarijos rūmuose, pastatytuose 1770 m. Ekspozicijoje pristatoma Žemaičių (Medininkų) vyskupija, kurios centras buvo Varniai, beveik 450 metų užėmę ypatingą vietą religiniame, kultūriniame ir politiniame Lietuvos gyvenime.
Ant kalvos, kur stovi pastatas, XIII–XVII a. yra buvusios nemažos kapinės; čia buvo pastatydintos pirmosios dvi Medininkų vyskupijos katedros, kurioms sudegus, apie 1740 m. vyskupas Antanas Tiškevičius pradėjo statyti mūrinę varpinę. 1770 m. vyskupo Jono Dominyko Lopacinskio pastangomis prie baigiamos statyti varpinės buvo pastatydinti rūmai, kuriuose iki 1864 m. veikė Varnių (Žemaičių) kunigų seminarija. Vėliau pastate įvairiu laiku buvo įkurdinta Carinės Rusijos kariuomenė, Lietuvos kariuomenė, čia buvo koncentracijos stovykla, vidurinė mokykla, bendrabučiai, sandėliai.
