Medžio raižiniai yra viena labiausiai paplitusių lietuvių liaudies kūrybos sričių. Raižinius rinko, tyrinėjo ir sistemino ilgametis M. K. Čiurlionio galerijos direktorius profesorius P. Galaunė, 1927 m. inicijavęs pirmąją medžio raižinių parodą M. K. Čiurlionio galerijoje.

Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma daugiau nei 300 XVIII–XIX a. lietuvių liaudies medžio raižinių. Jais buvo puošiami namų ir bažnyčių interjerai, kapų koplyčios, skrynių vidus.

Nuo XVIII a. medžio raižiniai daugiausia buvo spaudžiami Žemaitijoje. Jų autoriai buvo dievdirbiai, škaplierininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai, kurie kopijuodavo maldaknygių tekstus ir šventųjų atvaizdus, dažniausiai neįamžindami nei savo pavardės, nei inicialų. Išliko tik kelių raižytojų pavardės: Kajetonas Grigalauskas, Stepas Jurevičius, Steponas Kuneika, Tomas Ostrauskas, Samuelis Stefanovas, Aleksandras Vinkus. Spaudos draudimo metais tekstiniai įrašai raižiniuose dažniausiai buvo daromi lenkų kalba.

Manoma, kad raižybos pagrindų raižytojai mokėsi Kretingos ir Žemaičių Kalvarijos vienuolynuose bei Vilniaus spaustuvėse ar tiesiog vieni iš kitų. Raižiniams naudojo nešakotų medžių lentas. Raižydavo abi lentos puses. Atspaustą vaizdą kartais spalvindavo. Didesnių formatų atvaizdai būdavo sudaryti iš keleto atskirai spaustų fragmentų. Kompozicijas pjaustinėdavo peiliukais arba kaldavo kaltukais, o spausdavo rankiniu būdu, lentą užtepdami dažais, o popierių prispausdami voleliu. Keliaudami į atlaidus, raižytojai neretai pasiimdavo ir klišes bei dažus, kad, pritrūkę atspaudų, galėtų čia pat vietoje jų atsispausti. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje greta atspaustų medžio raižinių saugoma ir vienintelė klišė – S. Kuneikos išraižyta lenta „Nukryžiuotasis".

Temas diktuodavo maldaknygių iliustracijos, paveikslėliai su šventųjų gyvenimo epizodais, Europos menininkų A. Diurerio, P. Rubenso, P. Veroneze'ės, R. van der Weydeno kūrinių kopijos, kurias jau XVII a. varyje graviruodavo Vilniuje dirbę užsienio meistrai. Tarp medžio raižytojų pamėgtų temų galima išskirti Angelo Sargo, Rojaus sutvėrimo, Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus gyvenimo epizodus, šventųjų atvaizdus, Paskutinio teismo scenas, 1858 m. blaivybės įvedimui Lietuvoje paminėti skirtus raižinius. Religinių siužetų gausoje pasitaiko ir gėlių kompozicija ar tapeto (abieciaus) raštų motyvas, bet tai tik pavieniai atvejai. Iš esmės XVIII–XIX a. liaudies medžio raižiniuose vyrauja religinė tematika.

Įdomu, kad greta lietuviams įprastų Aušros Vartų Gailestingumo, Loreto ar Sopulingosios Dievo Motinos siužetų Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus liaudies medžio raižinių rinkinyje galima pamatyti ir rečiau Lietuvoje sutinkamų Hansfeldo, Okulicko, Ružanistoko, Zdieševo, Sokolsko Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Dažnos Švč. Mergelės mokymo, Apreiškimo, Ėmimo į dangų ir karūnavimo scenos. Mėgtas ir Pietos – Dievo Motinos su mirusiu Sūnumi ant kelių – siužetas.

Jėzaus gyvenimas raižiniuose vaizduojamas nuo gimimo iki mirties. Čia galima pamatyti ir išminčių pagarbinimo, ir Švč. Šeimos bėgimo į Egiptą bei grįžimo iš jo, ir Jėzaus krikšto, Paskutinės vakarienės, kankinimo, nukryžiavimo scenas. Itin dažnai sutinkami Jėzaus Nazariečio, Kristaus tarp kankinimo įrankių, kryžių nešančio Kristaus ir Nukryžiuotojo siužetai. Kelete raižinių Jėzus vaizduojamas kaip Pasaulio Išganytojas. Mėgta ir Švč. Jėzaus Širdies tema.

Muziejaus XVIII–XIX a. liaudies medžio raižinių rinkinyje dažniausiai sutinkami šventieji – šv. Jurgis, šv. Ona, šv. Barbora, šv. Kotryna, šv. Elena, šv. Jonas Nepomukas, šv. Juozapas, šv. Antanas Paduvietis, šv. Kazimieras, šv. Mikalojus Mirietis, šv. arkangelas Mykolas, šv. Matas, šv. Petras ir šv. Paulius, šv. Jokūbas, šv. Pilypas, šv. Teklė. Rečiau ar išvis tik pavieniui sutinkami šv. Sofija su dukterimis, šv. Petronėlė, šv. Ignacas Lojola, šv. Apolonija, šv. Darata, šv. Marija Magdalietė, šv. Rozalija, šv. Laurynas, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Vincentas Fereras, šv. Vincentas Paulietis, šv. Judita, šv. Anupras atsiskyrėlis, šv. Agota.

Kopijuojamais profesionaliojo meno pavyzdžiais medžio raižytojai sekė nedetaliai, sąlygiškai, todėl jų kūriniuose dominuoja liaudiška mitopoetika ir pirmykščio mąstymo archetipai. Jiems būdinga frontali kompozicija, plokštuminis, dekoratyvus vaizdo ar siužeto plėtojimas, stilizuotas piešinys, kresnos, neretai deformuotos figūrų proporcijos, statiška anatomija, schematiški judesiai. Spalvinėje ir ornamentinėje stilistikoje persipina primityvistinės ir barokizuotos bažnytinės dailės išraiškos formos, o psichologinė personažų charakteristika artimiausia liaudiškai pasaulėjautai. Taip savamokslis lietuvių raižytojas, nors ir neturėdamas profesionalaus meninio pasirengimo, savo kūriniuose sujungė senąją lietuvių pasaulėvoką, valstietišką folklorą su kanonizuotais krikščionybės vaizdiniais ir giliašakne europietiška kultūra.

Vilma Kilinskienė

 

Žiūrėti parodą