Mergelė verpėjėlė iš lietuvių liaudies dainų primena apie monotonišką verpimo darbą, lydėjusį moterų ir merginų kasdienybę. Pirmasis verpimo įrankis buvo verpstukas, naudotas kartu su verpste. Laikui bėgant verpstes pakeitė verpimo rateliai. Apie XIX a. pab. rateliai paplito pirmiausia vakarinėje dalyje.

Prieverpstė pasirodė kartu su verpimo rateliu. Tai medinė ratelio dalis, skirta verpiamam kuodeliui pritvirtinti. Jis buvo pririšamas virvele arba prismeigiamas mediniu, rečiau metaliniu smeigtuku. Įvairiose Lietuvos vietovėse prieverpstę vadino skirtingai: verpstele, verpsteliūte, privartėle, panele ir kt.

Prieverpstes mėgo dirbti ne tik medžio drožėjai amatininkai, bet ir dievdirbiai. Droždavo jas iš beržo, liepos arba drebulės. Šeimoje prieverpstes droždavo vyrai, dažniausiai prieverpstę prieš vestuves merginai dovanodavo būsimasis jaunikis. Prieverpstė buvo kraičio dalis, dažnai paveldima.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus saugyklose yra per 200 prieverpsčių. Pagal formas jas galima suskirstyti į grupes, tačiau šis skirstymas nėra griežtai apibrėžtas. Pirmai grupei priklausytų prieverpstės, išdrožtos iš verpsčių, verpsčių formos. Antrai priskirtos dviejų apskritimų formos, kurie tarpusavyje sujungti įvairių formų kakleliais. Trečios grupės prieverpsčių forma išsiskiria vienu apskritimu su virš jo ar po juo išdrožinėtais augaliniais ir kitais motyvais. Ketvirtai grupei priskirtos dekoratyvių formų prieverpstės.

Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas prieverpsčių puošybai. Mentelės dekoruotos įvairiais drožybos būdais: profiliniu, kontūriniu, giluminiu, kiauryminiu, neretai viena prieverpstė dekoruota keliais būdais. Kartais menteles dažydavo arba poliruodavo. Prieverpstės puoštos įvairiais geometrinių ir augalinių raštų ornamentais. Dažniausiai buvo puošiama nugarinė prieverpstės pusė, kad pastebėtų kaimynės. Lietuvės moterys mėgdavo savo darbo įrankiais ir pasipuikuoti, nes dažnai tekdavo kartu dirbti didesnėje žmonių bendruomenėje.

Prieverpstę į ratelį arba verpstoką įstatydavo priekine puse į verpėją. Smeigtuką – virbalą – smeigdavo iš viršaus žemyn.

Prieverpsčių ornamentuose galima įžvelgti pagoniškų ir krikščioniškų simbolių. Čia dažnos segmentinės žvaigždės – Saulės simboliai; trikampėliai, simbolizuojantys vyriškąjį ir moteriškąjį pradą; kryžiaus ženklas; paukšteliai – žemės ir dangaus ryšys, mirusiųjų vėlės; žalčio motyvas – vaisingumas, namų gerovė; širdys, lelijos – nekaltumo, skaistybės ar net prisikėlimo simbolis ir kt.

Visos rinkinio prieverpstės datuojamos XIX a. viduriu – XX a. I puse. Rinkinyje yra 61 prieverpstė su įrėžtomis pagaminimo datomis ir 46 prieverpstės, pažymėtos savininkų inicialais, sutrumpinimais ar įrašais. Ankstyviausia originali prieverpstė datuota 1851, vėliausia – 1937 metais. Keliose prieverpstėse įrėžti dar ankstesni – 1820, 1849 metai, tačiau jos padarytos iš verpsčių.

Į muziejaus saugyklas prieverpstės pateko įvairiais būdais: įgytos iš rinkinių ar privačių asmenų, surinktos ekspedicijų metu arba padovanotos.

Prieverpstės buvo paplitusios visoje Lietuvoje. Į muziejaus rinkinį daugiausia jų (146 vnt.) pateko iš Žemaitijos, 28 vnt. – iš Aukštaitijos, 9 vnt. – iš Suvalkijos ir tik viena iš Dzūkijos regiono. Deja, likusių prieverpsčių kilmės vietovės nežinomos.

Dažnai prieverpstės kaip taikomosios dailės kūriniai buvo eksponuojamos įvairiose liaudies meno parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pirmą kartą prieverpstę kaip eksponatą (Lt 1877) lankytojai pamatė 1907 m. I lietuvių dailės parodoje Vilniuje. 1931 m. trys prieverpstės buvo eksponuotos kilnojamosiose lietuvių liaudies meno parodose Švedijoje (Malmės, Stokholmo, Geteborgo miestuose), Norvegijoje (Osle), Danijoje (Kopenhagoje). Ne kartą prieverpstės keliavo į Visasąjungines liaudies ūkio pasiekimų parodas Maskvoje. 1957 m. keturios prieverpstės buvo rodytos lietuvių liaudies meno parodoje Varšuvoje. 1993 m. septyniolika prieverpsčių kartu su kitais liaudies meno dirbiniais buvo eksponuotos lietuvių ir norvegų liaudies meno parodoje Norvegijoje (Tionsberge). Ne kartą prieverpstės rodytos kilnojamosiose dailės parodose įvairiose Lietuvos vietovėse ir muziejaus liaudies meno ekspozicijose. Daugiausia jų (126 vnt.) lankytojai galėjo pamatyti 1992 m. muziejuje vykusioje parodoje ,,Forma ir ornamentas lietuvių liaudies prieverpstėse".

Ir šiandien dekoratyvias prieverpstes drožia tautodailininkai, liaudies meno mylėtojai, tačiau tai tik suvenyras, menantis senolių papročius ir tradicijas.

Parengė Gražina Daunienė

 

Žiūrėti parodą