Pirmosios žinios apie muškietų panaudojima siekia XVI a. pradžią. Apie 1520 m. ispanai pertvarkė ,,arquebus a croc“ vadintą šaudymui nuo sienų ir gynybinių įtvirtinimų skirtą sunkųjį kablinį šautuvą, vietoje kablio pritaikę atrama tapusią, dvišakio antgalio ir koto sudaromą, forketę, todėl nuo tol ginklą buvo galima naudoti ir atvirame lauke. Taip atsiradusi muškieta buvo patobulinta XVI a. antrojoje pusėje. Tais laikais tai tebebuvo ilgą, didelio kalibro (18–22 mm) vamzdį turintis ginklas, iš kurio buvo šaudoma naudojant didelį parako užtaisą ir sunkias 50–60 g švinines kulkas. Efektyvaus šūvio nuotolis buvo 100–200 m, o kaunamasis nuotolis galėjo siekti ir 300 m. Ginklo buožė buvo pailginta, gaminama įremti į petį tinkamu padu. Ji buvo masyvi, tačiau viršutinėje pusėje padarius nykščiui skirtą išpjovą, turėjo gana ploną kakliuką. Šaudyti iš muškietos tapo patogiau. Kartu sumažėjo atatrankos poveikis ir padidėdavo taiklumas. Dauguma muškietų tebebuvo dagtinės, turinčios spynas, kuriose nuspaudus nuleistuką, serpentinas, veikiamas svirčių, su smilkstančiu dagčiu judėdavo link parako lentynėlės. Dagtis uždegdavo lentynėlėje esantį paraką, kuris per vamzdyje esančią angą uždegdavo užtaisą ir įvykdavo šūvis. XVII a., Europoje tobulėjant muškietininkų ginklams ir ekipuotei, dagtinės arba retesniais atvejais ratukinės muškietos bendras ilgis siekdavo apie 175 cm, vamzdžio – 110–130 cm. Kalibras šiek tiek sumažėjo – svyravo tarp 18 ir 20 mm, kulka svėrė apie 50 g. Muškietos svoris buvo sumažintas iki 5–7 kg. XVII a. dragūnai dažniausiai naudojo dagtinę muškietą, kurios ilgis būdavo 135–150 cm, kalibras – 17–19 mm, o svoris – 3,7–4,5 kg. Forketė tokiai lengvesnei muškietai nebuvo reikalinga. Dragūnų muškietos turėjo diržus, todėl žygyje būdavo kabinamos ant peties. XVII a. ilgainiui dragūnų pavyzdžiu palengvėjo ir kiek patrumpėjo pėstininkų muškietos, iš kurių šaudant taip pat nebereikėdavo forkečių arba kitų atramų.

Kalibras – 18 mm. Skirta pėstininkams ir dragūnams. Ginklo vamzdis 38 cm nuo drūtgalio briaunuotas (8 briaunų), likusioje vamzdžio dalyje apskritas. Briaunuotą vamzdžio dalį nuo apskritos skiria dvi įspaustos juostos. Ginklo drūtgalyje – taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Ginklo žiotys suvestos 3 mm konusu. Drūtgalyje, vamzdžio viršuje – žymuo: LE. / po jais yra apskritimas. Spyna veikianti svirčių sąveikos principu. Spynos plokštelė stačiakampio pavidalo, dekoruotai išpjaustytas serpentinas su varžtu, parako lentynėlės ir jos dangtelio kraštai reljefiškai dekoruoti. Lentynėlės dangtelio viršutinėje plokštumoje įspausti du smailiu kampu suvesti grioveliai. Nuleistuko apsaugoje ir plokštėje yra įspausti lygiagretūs grioveliai. Ginklo spynos mechanizmas veikia. Ginklo apsodas ir buožė mediniai, tamsiai rudos spalvos. Vamzdis ir spyna prie apsodo pritvirtinti varžtais ir apkaustais. Apkaustai – priekinėje apsodo pusėje. Buožė su išpjova dešinės rankos nykščiui, briaunuota. Trūksta grūstuvo. Vienas iš dviejų nuleistuko apsaugą laikančių varžtų yra neautentiškas. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II313 žalvarinėje plokštelėje prie buožės kakliuko.