Dagtinė arkebuza tanegašima, kalibras – 11,6 mm, Japonija, XVI a. II pusė–XVII a. 1543 m. šautuvus į Japoniją įvežė portugalai, kurie pirmiausia išsilaipino Tanegašima (angl. Tanegashima) saloje, esančioje piečiau Kiūšiū. Arkebuzos buvo vienos pagrindinių į Japoniją portugalų, o vėliau ir ispanų įvežamų prekių. Šioje šalyje arkebuzai prigijo minėtos salos pavadinimas – tanegašima. Supratę arkebuzų teikiamas galimybes ir tikėdamiesi jų pagalba įveikti savo priešininkus, Japonijos daimio (kunigaikščiai) stengdavosi įsigyti jų kuo daugiau. Nepaisant didelių importo mastų, šautuvų krašte vis tiek trūko, todėl daimio, o taip pat Honšiu salos pietinėje dalyje esančio Sakai miesto pirkliai ir net kai kurie budistų vienuolynai ėmėsi organizuoti jų gamybą. Ginklai buvo 90–140 cm ilgio, paprastai aštuonkampiais vamzdžiais, su taikikliu ir kryptuku, dagtinėmis spynomis su spyruoklės nuleidžiamu serpentinu ir trumpomis buožėmis, kurios nebuvo skirtos remti į petį įprastu būdu. Vidinių karų metu arkebuzas daugiausiai naudojo japonų pėstininkų ašigaru formuotės arkebuzininkai. Mūšyje arkebuzininkai pradėdavo priešo apšaudymą ne didesniu nei 100 m atstumu. Tarp samurajų parakiniai šaunamieji ginklai, kaip iš dalies ir lankai, nebuvo populiarūs. Tai prieštaravo jų garbės kodeksui. Tačiau ne visi Japonijos kariniam elitui priklausę žmonės vengė naudoti šiuos ginklus. 1549 m. Šimazu (angl. Shimazu, rus. Симадзу) klano kariai buvo pirmieji samurajai, mūšyje panaudoję arkebuzas. Po vidinių karų laikotarpio, japonai plačiai panaudojo arkebuzas ekspansijos į Korėją metu. Izoliacionizmo politikos laikotarpiu (1631–1854) šautuvų gamyba ir panaudojimas Japonijoje buvo apriboti. Platesnis jų panaudojimas atnaujintas pasibaigus izoliacionizmo laikotarpiui XIX a. antrojoje pusėje.
Ginklo vamzdis charakteringai briaunuotas (8 briaunų). 19 cm nuo ginklo drūtgalio yra taikiklis, o laibgalyje – kryptukas. Vamzdis juodintas ir dekoruotas ėsdinimo ir graviravimo būdu. Nuo laibgalio ginklo vamzdžio viršutinėje pusėje pavaizduoti: besileidžianti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir snapu / pušies šakos, sudarytos lituotu žalvariu su juodais kontūrais, kuriais yra sukurtas spyglių, šakų vaizdas / stovinti gervė vario spalvos kojomis ir galvos viršutine dalimi, plieno spalvos plunksnomis ir žemyn nukreiptu išžiotu snapu. Spynos dalys, ir apkaustai žalvariniai. Spyna veikianti išorinėje plokštės pusėje pritvirtintos žalvarinės spyruoklės atpalaidavimo principu. Jos nuleidžiamas serpentinas taip pat žalvarinis. Spynos plokštė stačiakampė (trūksta vienos kniedės). Jos priekinėje pusėje, ties serpentino ašimi yra žymuo. Plieninę parako lentynėlę ir viršaus ir iš apačios gaubia žalvarinis dangtelis. Apsodą su buože jungia platus apkaustas. Šio apkausto viršutinė pusėje ir prie jo prigludusioje plokštelėje yra išgraviruota gėlė, sudaryta iš neišsiskleidusio ir išsiskleidusio žiedų, lapelių ir stiebo. Pastaroji plokštelė dekoratyviai išpjaustytais kraštais pritvirtinta prie buožės žalvarinėmis vinutėmis (3 trūksta) ir kniede. Nuleistuko apatinė dalis ovalo formos. Jos anga aprėminta keturių dalių žiedo pavidalo plokštele. Apatinėje buožės pusėje, tarp nuleistuko apsaugos ir apsodą su buože jungiančio apkausto yra rozete (gėlės žiedo pavidalo) aprėmintos auselės laikomas žiedas, rozetė ir prie apkausto esanti plokštelė su širdelės pavidalu iškirpimu per vidurį. Apsodas dviejų dalių, kurių jungimo linija matoma ginklo apatinėje pusėje. Vamzdis su apsodu sujungtas per apsode esančias ašines jungtis ir žalvarinius apkaustus (vienas yra drūtgalyje, kitas – 18 cm nuo laibgalio). Visų trijų jungiančių ašių angų kraštai aprėminti  žalvarinėmis rozetėmis-žiedeliais (po 3 iš kiekvienos pusės). Buožės priekyje yra ištisinė anga su žalvariniu vamzdeliu viduje. Jos išorinėje pusėje iš žalvarinės plokštelės dailiai išpjaustytas liūtas, įspaustais tamsintais kontūrais, kurie išryškina atskiras jo kūno dalis. Buožės viršuje yra į jos galą užlenktas žalvarinis apkaustas (trūksta 1 jį laikančios vinutės), o apačioje esančioje plokštumoje apskritoje (21 mm diametro) plokštelėje graviruotų taškų fone pavaizduotas hieroglifas. Vidinėje buožės pusėje yra žalvario ir vario žiedų aprėminta anga, ir keturios žiedų pavidalo rozetės, kurios skirtos spynai prie ginklo tvirtinti. Buožė ir apsodas rudos medienos, lakuoti. Trūksta grūstuvo. Įrašas inventoriaus knygoje: 1933 m. vasario 10 d. pirktas iš firmos M. Ksinski. Ginklas su senu numeriu žalvarinėje plokštelėje II. 342 prie buožės kakliuko, apatinėje buožės pusėje esantis žiedas su apskritu žetonu, kuriame skaičius 32.