XIX a. devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos kariuomenė apsiginklavo pertaisomais šautuvais „Lee-Metford MKI“ (nuo 1889 m.) ir „Lee-Metford MKII“ (nuo 1892 m.) su šliaužiamosiomis spynomis ir aštuonių bei dešimties šovinių nenuimamomis dėtuvėmis. Šio šautuvo spyną sukūrė Džeimsas Parisas Ly (James Paris Lee), o septynių graižtvų vamzdį ir dėtuvę Viljamas Elisas Metfordas (William Ellis Metford). Šoviniai į dėtuve būdavo sudedami po vieną. Po šūvio užtaisymas ir daužiklio užvedimas būdavo atliekamas keturiais taktais: 1) pasukus į viršų spynos rankenėlę, būdavo atrakinamas šovinio lizdas; 2) už rankenėlės traukiama spyna judėdavo atgal, pašalinant panaudoto šovinio tūtelę; 3) į priekį stumiama spyna įstumdavo į šovinio lizdą iš dėtuvės spyruoklės iškeltą naują šovinį, o daužiklis užsifiksuodavo kovinėje padėtyje; 4) rankenėlę vėl nuleidus žemyn, šovinio lizdas būdavo užrakinamas ir ginklas būdavo paruoštas naujam šūviui. Nuo 1892 m. šaudymui iš „Lee-Metford“ pradėti naudoti šoviniai su bedūmiu paraku, kuris (lyginant su ankstesniu dūminiu) buvo efektyvesnis, mažiau teršdavo vamzdžio kanalą ir nepaskleisdavo šaudymui trikdančių dūmų. Jau 1895 m. Didžiosios Britanijos kariuomenė pradėjo naudoti naujus šautuvus „Lee-Enfield“. Ginklo pavadinimas jungia konstruktoriaus pavardę ir vietovės, kurioje buvo išsidėsčiusi jo konstrukciją tobulinanti įmonė, pavadinimą: spynos mechanizmą sukūrė Džeimsas Ly, tobulinimo darbai buvo atliekami Karališkąjame lengvųjų ginklų fabrike Enfilde (Royal Small Arms Factory in Enfield). Pats šautuvas kilo iš „Lee-Metford“, todėl paveldėjo ir kai kuriuos svarbius jo konstrukcijos bruožus. Skirtumus sudarė tai, kad „Lee-Enfield“ vamzdis vietoje septynių turėjo penkias stačiakampes graižtvas ir kitokį taikiklį. Tokius šautuvus britų kariuomenė naudojo Pietų Afrikoje. Atlikus vėlesnius šio ginklo konstrukcijos tobulinimus, 1902 m. gruodžio mėnesį kariuomenė pradėta apginkluoti šautuvais „Lee-Enfield“ su santrumpa SMLE – Short Magazine Lee Enfield (trumpas, su dėtuve, Lee Enfield), kuris padėtas žymėti  Nr. 1 Mk I. Būtent šie ginklai ir jų modifikacijos buvo pagrindiniais britų kariuomenės šautuvais bemaž visą XX a. pirmąją pusę. „Lee-Enfield Nr. 1 Mk I“ buvo labai lengvai atpažįstamas, naują pėstininkų ginkluotės koncepciją atitinkantis šautuvas, turintis patrumpintą vamzdį. Ginklas atrodė neįprastai, ir išsiskyrė iš kitų šautuvų, kadangi jo apsodo galas buvo ties vamzdžio žiotimis. Šautuvo dėtuvė buvo užtaisoma dviem apkabom, po 5 šovinius kiekvienoje. Taikiklis buvo skirtas šaudyti atstumu iki 2000 jardų (1825 m). Šaudymui 1700–2800 jardų (apie 1560–2550 m) atstumu šautuvo vidinėje (kairėje) pusėje prie apsodo buvo pritvirtintas papildomas taikiklis su reguliuojamu dioptru (disku su anga, per kurią taikantis žiūrimą į kryptuką ir taikinį) bei kryptuku. 1907 m. pasirodęs „Lee-Enfield Mk III“ turėjo nuimamą dėtuvę, buvo užtaisomas iš apkabų, o virš dėtuvės turėjo užtaisymą palengvinančią bei paspartinančią arką, kuri nuo 1908 m. pradėta pritvirtinti ir prie kitų jos neturėjusių „Lee-Enfield“ šautuvų. Užtaisyti buvo galima ir po vieną šovinį. Atsirado įvairus žymėjimas skirtas ilgainiui modifikuotiems senesnės gamybos šautuvams (Mk I*, Mk I***, Mk II ir kt.). 1916 m. nusistovėjo labiausiai išplitusi SMLE šautuvų modifikacija „Lee-Enfield Mk III*“, kuris turėjo kiek pakitusią dėtuvę, plokščią gaiduką su grioveliais, kiek kitokį taikiklį ir neturėjo šoninio dioptrinio taikiklio. XX a. pirmojoje pusėje tai buvo vieni labiausiai pasaulyje paplitusių šautuvų. Pirmajame pasauliniame kare šiuos šautuvus naudojo britų ir jų kolonijų kariai. Šautuvai „Lee-Enfield“ buvo gaminami ir jais ginkluojamasi taip pat ir Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo šiais geromis balistinėmis savybėmis ir patogumu pasižyminčiais šautuvais vis dar buvo ginkluoti daugelio valstybių kariai. 1979–1989 m. Afganistano karo metu šautuvus „Lee-Enfield“ prieš SSRS pajėgas naudojo afganų kovotojai (Afganistane tokie britų šautuvai tebenaudojami ir mūsų laikais).

1907 m. modelis, kalibras – 7,71 mm. Dėtuvė dešimčiai šovinių, Nr. 4245. Dešinėje ginklo pusėje įspausta: spynos dėžutės pereinamoje detalėje (po spynos rankenėle) – karūna G.R / ENFIELD / 1916 / SHTLE / III*; spynos priekyje – raidė M. Spynos rankenėlės gale ir dešinėje uokso pusėje kartojasi numeris G4245. Kitoje uokso pusėje – karūna / karūna / GR / 95 / E ir žymuo su raide P. Saugiklio plokštumoje yra III (romėniškas skaičius). Kairėje ginklo pusėje, taikiklio apsaugoje – apverstas skaičius 2. Saugiklio plokštelės apatinėje pusėje – K / 8307. Priekinio apkausto apačioje – strėlė (žymuo) / karūna / X / N2. Apkausto priekinėje pusėje kartojasi numeris G4245. Ginklo apatiniame lovelyje, prie priekinio apkausto – 5 /.../ 42...5. Dešinėje ginklo pusėje, buožės varžte – skaičius 2. Ginklo apsodas ir buožė pagaminti iš tamsios spalvos medienos, lakuoti. Ginklo dėtuvėje įspausta: priekinėje pusėje skaičius 3; apatinėje pusėje, gale – žymuo, kurį sudaro vienas ant kito sudėti skaičiai 2 ir 3. Vamzdis pragręžtas išorinėje pusėje prie taikiklio. Ginklas su senu inventoriniu numeriu II. 627 žalvarinėje plokštelėje buožės priekyje.