Špaga, Europa, XVII–XVIII a. Špaga – rapyrai artimas ginklas, siaura, trumpesne nei pastarosios geležte ir paprastesne rankos apsauga, paprastai sudaryta iš kryžmos, pagrindinio ir dviejų šoninių lankelių bei skydelio. Ginklas skirtas dūrimui, todėl kai kuriais atvejais būdavo beašmenis. Špaga išstūmė rapyrą ir paplito jau XVII a. antrojoje pusėje, o plačiausiai naudota XVIII a., kuomet buvo tapusi kilmingų ir pasiturinčių žmonių kostiumo dalimi. Kaip karininkų ginklas Europos kariuomenėse špaga naudota iki XIX a.
Geležtė dviašmenė, su briaunomis abejose pusėse. Efesą sudaro garda ir rankenos galva. Prie efeso (1/3 nuo kryžmos) geležtė platesnė. Išorinės geležtės pusės vidurinėje plokštumoje yra įspausti treji žymenys. Vidinės geležtės pusės vidurinėje plokštumoje yra: dveji žymenys (forma atitinka prieš tai minėtus) / P / prastai išlikęs žymuo. Gardą sudaro į apsauginį lankelį pereinanti kryžma su dvigubu skydeliu ir lankeliu nykščiui. Užriestas kryžmos galas baigiasi ovalu. Apsauginis gardos lenkelis su dviem ovalais ties viduriu. Lankelis nykščiui išvestas iš apsauginio skydelio krašto. Rankenos išorinės pusės plokštumoje yra įspaustas T raidę ar taurę primenantis žymuo. Rankenos galva tipinės sudėtinės formos, yra 37 mm diametro. Gardos skydelis deformuotas. Ginklui trūksta: dalies gardos skydelio, išlikusio apsauginio lankelio tąsos ir kito (šoninio) apsauginio lankelio.