Titnaginė spyna buvo tobulesnė už ankstesnes, dagtinę ir ratukinę, spynas. Pėstininkų ir kavalerijos ginkluotėje ji išplito XVII a. antrojoje pusėje ir dominavo iki XIX a. pirmosios pusės. Tokia spyna turėjo gaiduką su „lūpose“ užspaustu titnago gabalėliu ir skiltuvą, kurie kartu su jų veikimą įgalinančiomis spyruoklėmis būdavo pritvirtinti prie plokštės. Ankstyvosiose titnaginėse spynose skiltuvas ir parako lentynėlės dangtelis buvo dvi atskiros dalys, naujesnėse jos sudarė vieną dalį. Prieš šūvį šaulys turėdavo atlaužti gaiduką ir nuleisti ant parako lentynėlės skiltuvą. Nuspaudus nuleistuką, paleistas ir spyruoklės veikiamas gaidukas titnagu skeldavo į skiltuvą, kuris atverdavo lentynėlę kibirkštims, uždegdavusioms paraką. Titnaginių spynų gamyba buvo nesudėtinga. Naudoti tokias spynas buvo patogiau už dagtines ir ratukines. Iš titnaginių šautuvų buvo šaudoma maždaug dvigubai griečiau nei iš dagtinių šautuvų, sumažinant intervalą tarp dviejų šūvių iki 1 minutės. Pagrindiniu titnaginės spynos, kaip ir ankstesnių spynų, trūkumu buvo tai, kad lentynėlėje esantis parakas sudrėkdavo dėl drėgno oro arba kritulių, todėl kibirkštys jo nepadegdavo. XVII a. buvo pradėta naudoti, o XVIII a. Vakarų pasaulyje visuotinai paplito praktiškos konstrukcijos prancūziškoji skeliamoji titnaginė spyna. XVIII a. mažesnio svorio titnaginės muškietos (fuzėjos) tapo pagrindiniais pėstininkų ginklais. Titnaginiai šautuvai graižtviniais vamzdžiais (štuceriai) buvo naudojami daugiausiai medžioklei, o nuo XVIII a. antrosios pusės ir naujos pėstininkų rūšies – jėgerių. Šautuvai prancūziškosiomis skeliamosiomis spynomis turėjo ir charakteringas prancūziškąsias buožes, kurias be esminių pakitimų turi ir šiuolaikiniai šautuvai. Pagrindinę pėstininkų dalį sudariusių muškietininkų arba fuzilierių lygiavamzdžių šautuvų ugnis buvo netaikli, todėl didesniam psichologiniam efektui pasiekti buvo rikiuojamasi ilgomis linijomis ir šaudoma salvėmis. Esant geroms sąlygoms, fuzėjų ugnis buvo pavojinga jau per 200 m, tačiau tokiu atstumu ji buvo neveiksminga net tuomet, kai kuopos ar batalionai šaudydavo salvėmis. Lygiavamzdžiais šautuvais ginkluoti pėstininkai galėdavo pradėti efektyvų priešo apšaudymą prie jo priartėję mažesniu nei 100 m atstumu. Titnaginiai pėstininkų šautuvai buvo naudojami su tobulėjančios konstrukcijos durtuvais, kurie dar XVII a. pabaigoje–XVIII a. pradžioje galutinai išstūmė pėstininkų pikes. Ankstyvuosius į vamzdį įstatomus kamštinius durtuvus XVIII a. pradžioje pakeitė durtuvai su movomis, kurios leisdavo šaudyti šautuvu su užmautu durtuvu. Siekiant pagerinti pėstininkų ginkluotės kokybę, lengvesnį bei sklandesnį jos naudojimą ir taisymą, 1717 m. Prancūzijoje buvo išleistos taisyklės, kuriose buvo numatyti titnaginių pėstininkų šautuvų parametrai. Taisyklų apibrėžtą pavyzdį pradėta įvardinti modeliu (modelle). Taip atsirado pirmasis Prancūzijos kariuomenės pėstininkų šautuvų modelis, kuris buvo žymimas taisyklių išleidimo data – 1717. Tai buvo labai tikslinga naujovė, todėl 1720 m. prancūzų pavyzdžiu pasekė prūsai, o 1722 m. austrai. XVIII a. ketvirtajame dešimtmetyje prancūzai pradėjo tvirtinti ginklų vamzdžius prie apsodų žalvariniais arba plieniniais žiedais (apkaustais), kurie palengvino ginklų gamybą, laikydavo apsodo kanale grūstuvą.   

1740/1750 m. modelis, kalibras – 19 mm. Ginklas lygiu vamzdžiu. Laibgalyje suformuotas kryptukas. Prie drūtgalio vamzdis aštuonbriaunis. Prancūziškas skeliamasis gaidukas su įspaustu titnagu, kuris apgaubtas oda. Apsodo priekinėje pusėje – plieninis apkaustas. Ginklas su grūstuvu. Keturi grūstuvo laikymui skirti vamzdeliai dekoruotais galais, kuriuose iškaltos juostelės. Spyną laikanti plokštelė S raidės formos. Ginklo dešinėje pusėje – žymenys ir įrašai: spynos lentynėlėje – lelija (Burbonų herbo elementas) / C, lelija, V / I. F. C su karūna; vamzdžio šone, ties skeltuvu – RF. Ginklo viršuje, ties drūtgaliu – I. F. C su karūna. Ginklo kairėje pusėje: vamzdyje, prie drūtgalio – lelija; apsode, ties nuleistuku – RF apskritime; buožės gale – 381(?), 1569. Ginklo apačioje: nuleistuko apsaugos tąsą laikančių varžtų galvutėse – monogramos su karūnomis; buožėje – vienareikšmiškai neidentifikuojami simboliai / 255. Grūstuvo gale, ties išplatėjimu – S / C / 681. Dešinėje ginklo pusėje, buožėje pritvirtinta žalvarinė lentelė su senu inevntoriniu numeriu II 320.