a) Kurortinio Lugano miesto Šveicarijos pietuose vaizdas atspindi dailininko kūrybinių kelionių temą. Kelionės prasidėjo tuoj po Karaliaučiaus meno akademijos baigimo, kai Domšaitis, sekdamas studijų draugų pavyzdžiu, persikėlė į Berlyną. Nuo tada  iki Antrojo pasaulinio karo dailininkas nuolat keliavo – ir vienas, ir lydėdamas žmoną koncertinėse gastrolėse. Londono, Paryžiaus, Amsterdamo, Florencijos muziejuose Domšaitis įdėmiai studijavo senųjų Europos tapybos meistrų kūrinius. Tačiau ne mažiau jį domino lankomų kraštų gamta ir žmonės. Taip buvo atrasti Mitenvaldas ir Altetingas Pietų Vokietijoje. Vėliau aplankytos Austrija, Šveicarija, Prancūzija, Italija, Rumunija ir Turkija, pasiekta net Šiaurės Afrika – Marokas ir Alžyras. Kelionių metu Domšaitis pastele, akvarele, pieštuku, anglimi fiksavo mažų kaimelių, miestų gyvenimo scenas, gamtos vaizdus („Ronos upės žiotys“, 1926, „Konstantinopolio gatvė“ ir kt.). Turėdamas daugiau laiko, tapė ir aliejiniais dažais.  Žinomi keli Domšaičio paveikslai, sukurti Lugano ežero ar artimų jam vietovių Tičino kantone (Šveicarija) motyvais. Šiame peizaže padūmavusių kalnų fone vaizduojamas gyvenvietės fragmentas. Tai būdinga pietinės Šveicarijos dalies, besiribojančios su Italija, architektūra: aukšti ir siauri įvairiaspalviai namai stačiais ryškiais stogais, lieknos varpinės. Išlaikyta centrinė kompozicija, tačiau tapoma dekoratyviomis, didelėmis plokštumomis, vietomis pasirodo juodas kontūras. Tapybos sluoksnis storesnis, ne toks skaidrus. Tapydamas kalnus ir dangų, dailininkas panaudojo išraiškingą faktūrą. Signuota kairėje apačioje: monograma „F.D.“.

Aprašė Kristina Jokubavičienė