a) Įpusėjus Antrajam pasauliniam karui Domšaitis vėl ieškojo ramesnės ir nuošalesnės vietos. 1943 metais iš Karintijos žemės jis persikėlė į labiausiai į vakarus nutolusią Austrijos dalį, Forarlbergo (Vorarlberg) žemę. 1944 metais į Foralbergą atvyko ir žmona. Alpių papėdės kaimeliuose, esančiuose vienas šalia kito – Zulce (Sulz) ir Retise (Röthis) pora praleido paskutiniuosius metus Europoje iki išvykimo į Pietų Afriką 1949-aisiais. Zulce ir Retise Domšaitis ir jo žmona gyveno kukliai, nuomojo nedidelį kambarį pas vienus, o dirbtuvę – pas kitus šeimininkus. Zulco gyventojai, tuomet dar vaikai, prisimena dailininką, su trikoje kėdute ir molbertu rankose traukdavusį tapyti Retiso bažnyčios, kuri ir šiandien tokia pati, kaip ją nutapė Domšaitis 1946 metais.  Pasak jų, Domšaitis daug žinojęs, buvęs labai kalbus ir malonus žmogus. Dar ryškiau kaimelio gyventojų atmintyje įstrigo dailininko žmonos – dainininkės paveikslas. Adelheidė stebino kaimiečius rytiniais dainavimo pratimais prie atviro lango, o kartais surengdavo kaimynams tikrą koncertą  ir dainuodavo pasilipusi ant suolo.
Atgauti dvasinę pusiausvyrą ir norą kurti Domšaičiui tuo metu padėjo netikėtas susitikimas su lietuvių dailininkais, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravusiais iš Lietuvos – Telesforu Valiumi (1914–1977), Pauliumi Augiu–Augustinavičiumi (1909–1960) ir kt. Jų paskatintas, Domšaitis, kaip lietuvių menininkas dalyvavo tarptautinėse dailininkų karo pabėgėlių kūrybos parodose Bregence (Bregenz), Insbruke (Innsbruck), Feldkirchene (Feldkirchen), eksponavo paveikslus, vaizduojančius žvejų laivus Kuršių marių uoste, lietuvio ūkininko sodybą, žiemos peizažą Žemaitijoje. Iš Retiso Domšaitis rašė sūnėnui Giunteriui: „Mano lietuvių kalbos mokėjimas menkas. Per mažai turėjau laiko. O ir kalba sunki. Tačiau lietuviškas kraujas nemeluoja, lygiai kaip ir mano paveikslai. Jie tikrai lietuviški.“ 

Signuotas apačioje dešinėje: monograma „PD”

Aprašė Kristina Jokubavičienė