Nuo Prano Domšaičio gimtojo Kruopynų (dab. Gajevas, Kaliningrado sr.) kaimo iki pietinės Kuršių marių pakrantės  – vos keli kilometrai, tad marių, iš žūklės grįžtančių žvejų laivų (kuršvalčių) vaizdai dailininkui buvo įprasti nuo mažų dienų. Tačiau marių ir jūros temai skirtų paveikslų  LDM Domšaičio kūrinių kolekcijoje tėra tik keturi. Neabejotina, kad jų buvo sukurta žymiai daugiau. Iki Pirmojo pasaulinio karo dailininkas buvo Mažųjų Kuršių grupės, veikusios Sembos pusiasalyje, narys (Klein-Kuhren, dab. Filinas, Kaliningrado sr.), kurioje būrėsi Karaliaučiaus meno akademijos auklėtiniai bendraminčiai  Artūras Degneris (Arthur Degner, 1887–1972),  Alfredas Partikelis (Alfred Partikel, 1888–1945), Teo fon Brokhuzenas (Theo von Brockhusen, 1882–1919), Valdemaras Resleris (Waldemar Rösleris, 1882–1916) ir kt. 1914–1918 Domšaitis atvažiuodavo į Nidą, kur nuo XIX a. pab. veikė garsi dailininkų kolonija.
Peizažuose P. Domšaitis mėgo vaizduoti apniukusios dienos, „saulės pro debesis“ būsenas, kai pievų, miškų, kalnų ar vandenų plotai yra apgaubiami minkšta, išsklaidyta šviesa. Paveikslo kompozicija paremta sunkių/lengvų ir tamsių/šviesių masių kontrastais. Pirmame plane įlankoje stovintys keli tamsiomis rusvomis spalvomis nutapyti laivai bei jų atspindžiai lygiame marių paviršiuje yra kompozinis viso kūrinio centras. Formos paveiksle abibendrintos, aptakios. Spalvinis sprendimas  pasižymi ir stipriais kontrastais (laivai – aplinka) ir subtilia tonine gradacija tarp balkšvą dangų atspindinčio marių paviršiaus, intensyviai žalio pievos ploto antrajame plane, sodrios dangaus mėlynės viršutinėje drobės dalyje. Nors laikomasi natūralių spalvų, jos yra sodresnės, gyvesnės, nei natūroje. Paveiksle Domšaitis sukuria erdvės įspūdį ir poetišką neaprėpiamų vandens platybių vaizdą.

Signuota juodu dažu apatiniame dešiniajameketvirtyje, ties šlūžės atspindžiu: „Domsaitis.”

Aprašė Kristina Jokubavičienė