Gediminas (1275–1341) – Lietuvos didysis kunigaikštis (1316–1341), diplomatas, sumanus karvedys, sulaikęs Aukso ordos veržimąsi į Vakarus, stabdęs vokiečių riterių agresiją. Titulavosi lietuvių ir rutėnų karaliumi, Žiemgalos kunigaikščiu. Gediminaičių dinastijos pradininkas. Turėjo 7 sūnus, kurių garsiausi – Algirdas ir Kęstutis. Valdžią paveldėjo iš brolio Vytenio. Gediminui valdant, svarbiausius klausimus sprendė didžiojo kunigaikščio taryba, į kurią buvo kviečiami sritiniai kunigaikščiai. Didžiajam kunigaikščiui sustiprinus LDK valstybines galias, radosi geresnės sąlygos žemdirbystei, amatams, prekybai. Savo laiškuose Vakarų Europos miestams Gediminas (išliko 6 jo raštai, siųsti popiežiui, pranciškonams, Saksonijos dominikonams ir Hanzos miestams bei kt.) siekė įtikinti Vakarų Europos krikščionis, kad kryžiuočiai yra ne naujojo tikėjimo platintojai, o užkariautojai. Kvietė į Lietuvą pirklius bei amatininkus. Laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas pareiškė norą krikštytis ir įvesti Lietuvoje krikščionybę, jei tik ordinai nutrauktų agresiją ir LDK būtų pripažinta oficialiai. 1323 tarp LDK ir Livonijos buvo sudaryta taikos ir prekybos sutartis, 1324 ji patvirtinta popiežiaus, taigi pagoniška Lietuva pirmąkart buvo pripažinta tarptautiniu mastu. Gediminas sulaikė mongolų-totorių dar jų neužkariautų rusų žemių puldinėjimą ir prie LDK prijungė Palenkę, Pinsko, Turovo, Minsko kunigaikštystes. Į LDK politinę įtaką pateko Pskovas, Mozyrius, Smolensko sritys, Novgorodas, kuriame 1333 kaip vietininkas įsikūrė sūnus Narimantas. Gedimino valdoma valstybė tapo galingiausia Rytų Europoje. Vilnius buvo nuolatinė LDK sostinė, klestintis miestas.

Aprašė Rasa Adomaitienė