| Eksponato aprašymas | Luka Džiordanas – garsus neapolietiško baroko atstovas. Jis mokėsi Riberos dirbtuvėje, vėliau Romoje studijavo Rafaelio, brolių Karačių ir Mikelandželo kūrybą, žavėjosi Ticiano ir Veronezės darbais, buvo Rembranto ir Rubenso kūrybos gerbėjas. Džiordanas garsėjo kaip puikus įvairių meistrų kūrybos pamėgdžiotojas ir nepaprastai produktyvus dailininkas. Dėl greito darbo tempo jis buvo pramintas Luca Fa Presto – išvertus į lietuvių kalbą tai reiškia „Luka, dirbk greitai“. Pradėjęs nuo tamsios, realistiškos manieros, vėliau Džordanas atrado savitą kūrybos braižą, prisodrintą šviesos, spindinčių spalvų, judėjimo bei dramatiško veiksmo, ir tapo rokoko epochos pranašu.
Kūrinio plastiniame sprendime akivaizdi tuo metu populiaraus Karavadžo ir L. Giordanos mokytojo J. De Riberos kūrybos įtaka, kurią rodo pirmajame drobės plane išryškintas pusiaufigūris šventojo atvaizdas, neutralus fonas, šilta rusvų žemės tonų gama, ryškūs šviesos ir tamsos kontrastai, sukoncentruojantys žiūrovo dėmesį į meistriškai nutapytą šv. Joną Krikštytoją ir avinėlį. Šventasis pavaizduotas su savo atributais – nendriniu kryžiumi ilgu plonu stiebu ir avinėliu, Jėzaus Kristaus simboliu. Kadangi dalį jaunystės šv. Jonas praleido dykumoje kaip atsiskyrėlis, kur dėvėjo tik kupranugario vilnos apsiaustą ir maitinosi skėriais bei medumi, kupranugario vilnos apsiausto fragmentas jo apdare atpažįstamas po raudona draperija (būsimos kankinystės nuoroda) ir šioje drobėje. Efektingą barokinę dramaturgiją paveiksle išryškina kompozicinėje įstrižainėje sumodeliuota šventojo figūra: jis žvelgia į dangų dešinėje, tarsi jau numatydamas Šventosios Dvasios nusileidimą balandžio pavidalu (balandis, krikštijant Jėzų Jordano upėje, parodė Dievo Sūnų, atėjusį išganyti žmonijos), o kaire ranka pila vandenį ant tiesiai į mus žiūrinčio avinėlio kairiajame paveikslo kampe. Taigi, drobėje išskiriama ne tik šv. Jono kaip Pirmojo krikštytojo funkcija, taip akcentuojant ir paties Krikšto sakramento svarbą. Ikonografiškai ryškinamas šv. Jono kaip tarpininkaujančios figūros vaidmuo (jis tik nurodė į Dievo sūnų), tad jis ir žvelgia anapus įprastos erdvės, už paveikslo ribų, laukdamas ženklo, kaip įvykdyti jam skirtą misiją. Tiesioginio kontakto su žiūrovu vaidmuo paliktas nuolankiai į mus žiūrinčiam avinėliui, kuris simboliškai įkūnija svarbiausią išganymo istorijos Asmenį. Teksto aut. Violeta Krištopaitytė ir Irmantė Šarakauskienė |
