Salvatoras Roza buvo vienas originaliausių XVII amžiaus antros pusės Neapolio tapytojų, taip pat grafikas, poetas, aktorius, garsėjęs kaip labai ekstravagantiška asmenybė. Jis atstovavo Neapolio mokyklai. Dailės mokėsi pas svainį Riberos mokinį Frančeską Frakanzaną, gal ir pas patį Riberą. Ankstyvuoju laikotarpiu atsisakęs klasikinio grožio ir atsigręžęs į natūrą, pamėgęs pirmykščio grožio ir laukines scenas, Roza tapo vienu iš romantiško peizažo pirmtakų Europoje. Vėliau, įsikūręs Romoje, jis ėmė siekti pripažinimo ir kaip istorinių scenų tapytojas. Šio laikotarpio Rozos kūriniuose neapolietiška energija savitai persipina su „didžiąja Romos maniera“. Jam priskirtinas ir iš barono Reinholdo Tyzenhauzo rinkinio Rokiškio dvare į muziejų patekęs darbas „Kiro suradimas“.
Kiras – pirmasis Persijos karalius, po atkaklios kovos nugalėjęs Medijos valdovą Astiagą, užkariavęs Babiloniją ir VI amžiuje prieš Kristų sukūręs didžiulę persų valstybę. Su jo vardu siejama daug pasakojimų. Vienas jų liudija, kad Medijos karalius Astiagas atidavė savo dukterį Mandanę į žmonas persui Kambizui. Žyniai išpranašavo Astiagui, kad būsimasis Mandanės sūnus karaliaus jo vietoje. Kai berniukas gimė, Medijos karalius vienam iš dvariškių įsakė nužudyti vaiką, tačiau šis mažylio pagailėjo ir piemeniui liepė palikti jį nuošaliausioje kalnų vietovėje. Piemens žmona Spaka, kurios vardas medų ir graikų kalbomis reiškia „kalė“, kaip tik tuo metu pagimdė negyvą kūdikį. Pasitaręs su žmona, piemuo sukeitė kūdikius vietomis ir Kirą augino kaip savo vaiką. Vėliau savo sūnų atgavę tikrieji Kiro tėvai, norėdami, kad jo išgelbėjimas persams atrodytų stebuklingesnis, pasakė, kad pamestąjį Kirą išaugino kalė. Kaip matome, tokia pasakojimo apie Kirą traktuotė daug labiau patiko ir menininkams.

Eksponuojamame darbe kaip tik įamžintas dailininkų pamėgtas persų karaliaus Kiro vaikystės momentas. Džiugią Kiro suradimo sceną perteikia Rosai būdingas skambus gelsvai sidabrinio atspalvio koloritas, dinamiška diagonalinė kompozicija ir pačių personažų aktyvumas.

Paveikslas nutapytas pagal vieną iš Herodoto pasakojimų. Kiras – pirmasis savarankiškas Persijos karalius (558?–529 m. pr. Kr.), po atkaklios kovos nugalėjęs Medijos valdovą Astiagą, užkariavęs Babiloniją ir sukūręs didžiulę persų valstybę. Su jo vardu siejasi daug pasakojimų ir legendų. Viena jų pasakoja, kad Medijos karalius Astiagas atidavė savo dukterį Mandanę į žmonas persui Kambizui. Po šių vestuvių karalius sapne regėjo iš dukters įsčių išaugusią vynuogę, kuri užgožė visą Aziją. Žyniai išsiaiškino sapną taip: būsimasis Mandanės sūnus karaliaus vietoj jo. Kai berniukas gimė, Astiagas įsakė vienam iš dvariškių Harpagui nužudyti vaiką, tačiau šis pagailėjo mažylio – nenorėjo teptis rankų giminaičio krauju. Harpagas pasišaukė vieną iš Astiago piemenų Mitradatą ir, atidavęs jam berniuką, įsakė nunešti ir palikti jį nuošaliausioje kalnų vietovėje, kur mažylio lauktų neišvengiama mirtis. Taip jau išėjo, kad piemens žmona vardu Spaka (medų k., gr. k. – Kina, lietuvių k.– Kalė) kaip tik tuo metu pagimdė negyvą kūdikį. Pasitaręs su žmona, piemuo į kalnus nunešė negyvą naujagimį, o Kirą augino kaip savo vaiką. Vėliau savo sūnų atgavę tikrieji Kiro tėvai, norėdami, kad jo išgelbėjimas persams atrodytų stebuklingesnis, pasakojo, kad pamestąjį Kirą išaugino šuo (kalė). Tokia pasakojimo traktuotė daug labiau patiko ir menininkams.