Vienas žymiausių pasaulio rašytojų. Studijavo teisę Leipcigo (1765–1768) ir Strasbūro (1770–1771) universitetuose. Strasbūre susipažino su J. G. Herderiu. Jo veikiamas įsitraukė į „Audros ir veržimosi“ sąjūdį. Baigęs studijas dirbo teisininku Frankfurte prie Maino ir Wetzlare. Hercogo Karolio Augusto pakviestas 1775 m. apsigyveno Veimare, čia užėmė aukštus valstybės postus (buvo slaptasis valstybės patarėjas, valstybės tarnybos narys). 1786–1788 m. ir 1790 m. lankėsi Italijoje. 1791–1816 m. Weimaro teatro direktorius. 1792–1793 m. dalyvavo vokiečių kunigaikščių koalicijos karo žygyje prieš Prancūziją. Nuo 1794 m. draugavo ir bendradarbiavo su F. Schilleriu, kartu leido žurnalą „Die Horen“ (1795–1797), „Musenalmanach“ (1795–1800), „Propyläen“ (1798–1800). Su J. V. Gėte bendradarbiavo kunigaikštis ir kompozitorius A. H. Radvila, tautosakos reikalais susirašynėjo L. G. Rėza (J. V. Gėtė recenzavo jo „Dainas“). 1829 m. Veimare J. V. Gėtė susitiko su A. Mickevičiumi. Literatūrinę veiklą pradėjo Leipcige žaismingais, rokoko stiliaus eilėraščiais (rinkinys „Anetė“ / „Annette“ 1767). Strasbūre 1770–1771 m. sukūrė gamtos, meilės, filosofinės lyrikos (eilėraščiai „Gegužės daina“ / „Das Mailied“, „Erškėtrožė“ / „Heidenröslein“, „Mahometo giesmė“ / „Mahomets Gesang“, odė „Prometėjas“ / „Prometheus“), pirmuosius poemos „Faustas“ fragmentus. Frankfurte prie Maino parašė straipsnį „Apie vokiečių architektūrą“ („Von deutscher Baukunst“ 1772), bendradarbiavo leidinyje „Frankfurter Gelehrte Anzeigen“. Dramose („Gecas fon Berlichingenas“ / „Götz von Berlichingen“ 1773, „Klavigas“ / „Clavigo“ 1774, „Egmontas“ / „Egmont“ 1788, lietuviškai 1932) atsispindi „Audros ir veržimosi“ idėjos, vaizduojami maištingi herojai ir žymūs istoriniai įvykiai – XVI a. Valstiečių karas Vokietijoje, Nyderlandų sukilimas prieš Ispaniją. Lyrikoje ir ankstyvosiose dramose plėtojama kaltės ir neištikimybės tema, filosofiniuose eilėraščiuose ryšku J. V. Gėtės susidomėjimas panteistine filosofija. Epistoliniame romane „Jaunojo Verterio kančios“ („Die Leiden des jungen Werthers“ 1774, lietuviškai 1932, 1963) atispindi J. V. Gėtės nelaimingos meilės Charlotte'i Buff istorija. Tai sentimentalizmo kūrinys, jame parodoma, kaip jausmingas, meniškos prigimties herojus gilinasi į save, būdinga artimas ryšys su gamta; herojų pražudo nelaiminga meilė ir nesugebėjimas rasti vietos visuomenėje, kurioje ryšku biurgerių ir aristokratų konfliktas. Šiuo laikotarpiu parašė pirminį „Fausto“ variantą“ („Profaustas“ / „Urfaust“, rastas ir išspausdintas 1887). Atvykęs į Weimarą J. V. Gėtė nutolo nuo „Audros ir veržimosi“ pasaulėjautos, kūryboje išryškėjo savęs apribojimo, atsižadėjimo idėjos. Sukūrė meilės lyrikos Charlotte'i von Stein, baladžių („Žvejus“ / „Der Fischer“ 1779, „Girių karalius“ /„Die Erlkönig“ 1782), filosofinių eilėraščių („Dieviškumas“ / „Das Göttliche“, „Naktinė keleivio daina“ / „Wanders Nachtlied“ 1780). Hegzametru parašytame vitališkame poeto cikle „Romos elegijos“ („Römische Elegien“ 1788–1790, lietuviška dalis išspausdinta 1957, visas 1986) atsispindi Italijos įspūdžiai, J. V. Gėtės meilė Christiane'i Vulpius. Antikos motyvais sukūrė dramas „Ifgenija Tauridėje“ („Iphigenie auf Tauris“ 1787) – joje ryšku tikėjimas humaniška žmonijos misija ir taurios asmenybės galia, „Torquato Tasso“ (1790) – atskleidžiamas menininko tragizmas, teigiama, kad reikia suvaržyti savo polėkius ir integruotis į visuomenę. Vidurinių amžių žvėrių epo motyvais parašė satyrą „Lapinas Reinekis“ („Reineke Fuchs“ 1794, lietuviškai 1923, 1997). Veikiamas antikos ir hegzametru parašytų J. H. Vosso idilių sukūrė poemą „Hermanas ir Dorotėja“ („Hermann und Dorothea“ 1798, lietuviškai 1939), kurioje gvildenamos moralinės atsakomybės ir biurgeriškos santuokos problemos. J. V. Gėtei artima švietėjiška auklėjimo, savęs tobulinimo idėja, didelę reikšmę jis teikė estetiniam auklėjimui. 1777 m. pradėjo rašyto romanų ciklą apie Vilhelmą Meisterį. Romane „Vilhelmo Meisterio teatrinis pašaukimas“ („Wilhelm Meisters theatralische Sendung“, išspausdintame 1911, nebaigtas), kuriame gyvai ir įdomiai vaizduojamas XVIII a. teatro gyvenimas, yra vienas ryškiausių to meto romanų apie teatrą. Auklėjimo romano „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“ („Wilhwlm Meisters Lehrjahre“ 4 d. 1795–1796) – vienas reikšmingiausių vokiečių auklėjimo romanų, jame keliama žmogaus raidos idėja, parodoma, kaip veikėjas pažindamas pasaulį, keičiasi, teigiama, kad žmogaus tikslas – įgyti profesiją, sukurti šeimą. Romane „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“ („Wilhelm Meisters Wanderjahre“ 3 d. 1821–1829, lietuviškai 1996) žymu J. V. Gėtės domėjimasis utopinio socializmo idėjomis, plėtojama auklėjimo tema, aukštinamas individo siekis savo veikla būti naudingam visuomenėje; romane ryškus atsižadėjimo motyvas, jam būdinga laisva kompozicija (į pasakojimą įterptos novelės), gausu sentencijų, aforizmų. Romane apie problemišką santuoką „Atrankinė giminystė“ („Die Wahlverwandschaften“ 2 d. 1809) žymu asmeniniai išgyvenimai, rezignacija, gamtos filosofijos bruožai. Kelionių po Italiją įspūdžiai atsispindi knygoje „Kelionė po Italiją“ („Italienische Reise“ 1816–1817). XIX a. pr. J. V. Gėtės kūryboje ryšku susidomėjimas Rytų poezija. Jos pavyzdžiu išleido rinkinį „Vakarų ir Rytų divanas“ („West-östilicher Divan“ 1819, lietuviška dalis 1986). Žymiausias kūrinys – filosofinė poema „Faustas“ (ją rašė ~60 m.; 1 d. paršė 1806, išspausdino 1808, 2 d. baigta prieš mirtį, išleista 1832). Jos pagrindinė tema – faustiško tipo žmogaus nepasitenkinimas, tobulėjimo kelias; analizuojama nesitenkinanti pasiektuoju, nerimstanti, į begalybę besiveržianti žmogaus prigimtis. Per Dievo lažybas su Mefistofeliu Faustas suvokiamas kaip visos žmonijos simbolis, Mefistofelis – kaip blogio pradas, prieš savo valią skatinantis gėrį. Mefistofelio padedamas Faustas praplečia savo patirtį, bet parodoma, kad pažinimo kelias neatvėrė jam galutinės tiesos, gyvenimo prasmė taip ir nepaaiškėja, lieka tik iliuzija apie prasmingą veiklą žmonijos labui. Fausto tragizmas yra susijęs su nepasitenkinimu žmogaus pažinimo galimybėmis. Poemoje ryšku absoliutumo ir nemirtingumo troškimo prieštara. Kūrinys nevienalytis: 1 d. trumpesnė, suskirstyta į scenas, 2 d. susideda iš 5 veiksmų, jos veiksmas vyksta abstrakčioje erdvėje, gausu fantastinių figūrų. Poema pasižymi metrinių formų įvairove. „Faustą“ į lietuvių kalbą išvertė A. Valaitis (1 d. 1934), A. Churginas (1 d. 1960, 2 d. 1978), A. A. Jonynas (2 d. 1999–2003), L. ir J. Švedai (2 d. 2001–2002), fragmentų – Vydūnas, V. Mykolaitis-Putinas. J. V. Gėtė išleido veikalą „Mokslas apie spalvas“ („Zur Farbenlehre“ 2 d. 1810), parašė darbų iš augalų ir gyvūnų lyginamosios morfologijos, optikos ir akustikos, mineralogijos, geologijos, meteorologijos. J. V. Gėtė kėlė praaugalo idėją, plėtojo augalų metamorfozių teoriją („Augalų metamorfozė“ / „Metamorphose der Pflanzen“ 1790). Atrado žmogaus tarpžandikaulinį kaulą, rašė apie augalų ir žmogaus organizmų sandaros bendrumą. Parašė autobiografinę knygą „Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa“ („Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit“ 4 d. 1811–1833). Įvairi, gyvenimą teigianti J. V. Gėtės kūryba – svarbus XVIII a. vokiečių ir reikšmingas literatūros raidos etapas; J. V. Gėtė laikomas vienu universaliausių kūrėjų. Pagal J. V. Gėtės kūrinius sukurta dailės (E. Delacroix litografijos pagal „Faustą“), muzikos – operų (C. Gounod „Faustas“, J. É. F. Massenet „Verteris“, simfoninių (F. Liszto „Faustas“), draminių legendų (H. L. Berliozo „Fausto pasmerkimas“), dainų (F. Schuberto pagal eilėraščius) – kūrinių. Muzikinėje pjesėje „Žvejė“ („Die Fischerin“ 1782) J. V. Gėtė panaudojo lietuvių liaudies dainos „Aš atsisakiau savo močiutei“ motyvą (iš J. G. Herderio rinkinio „Tautų dainos“ / „Volkslieder“ 1778–1779). J. V. Gėtės poezijos vertimai į lietuvių kalbą spausdinami nuo 1892 (pirmasis anoniminis sekimas 1841); pirmieji ją vertė J. Mačys-Kėkštas, M. Raišukytė, M. Dagilėlis, vėliau – H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas, A. Gailius ir kt. Prozos kūrinių išvertė P. Gaučys, E. Vengrienė, A. Tekorius ir kiti. Išleista rinktinė „Gyvenimas ir rinktinė poezija“ (1932, pataisytas ir papildytas 1999), rinkinys „Poezija“ (1986). Prozos kūrinių išvertė P. Gaučys, E. Vengrienė, A. Tekorius ir kiti. Lietuvoje pastatytos operos – C. Gounod „Faustas“ (1922, 1926, 1927, 1931, 1845, 1971, 1974, 1988, 1998), A. Thomas „Mignon“ (1926, 1929, pagal romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“), J. É. F. Massenet „Werther“ (1931, 1973, pagal romaną „Jaunojo Verterio kančios“), C. W. Schröter muzikinis vaidinimas „Žvejo dukra“ (1983, pagal pjesę „Žvejė“).