Lenkų rašytojas, istorikas, leidėjas. Gimė 1812 m. liepos 28 d. Varšuvoje, mirė 1887 m. kovo 19 d. Ženevoje, perlaidotas Krokuvoje.

1829–1830 m. Vilniaus universitete studijavo literatūrą ir istoriją. Pirmininkavo slaptai studentų Mąstytojų draugijai.

Rusijos valdžios apkaltintas sukilimo rengimu 1830–1832 m. kalintas. 

1833–1837 m. gyveno tėvų dvare Pružanų apylinkėje (netoli Bresto). Nuo 1837 m. gyveno Ukrainoje – Horodece, Lucke, Žitomyre.

1859–1862 m. laikraščio „Gazeta Codzienna“ redaktorius Varšuvoje.Po 1863 m. sukilimo pasitraukė į Vokietiją, iki 1884 m. gyveno Dresdene.

Apkaltintas šnipinėjimu ir bendradarbiavimu su Prancūzijos žvalgyba nuteistas 3,5 metų kalėti.

Iš Magdeburgo kalėjimo paleistas dėl silpnos sveikatos 1885 m. pasitraukė į Italiją, 1886 m. – į Šveicariją.

Vienas produktyviausių lenkų rašytojų, poetas, istorikas (literatūrinį palikimą sudaro apie 400 t.).

Bendradarbiao Vilniaus periodinėje spaudoje („Biruta“, „Linksmine“, „Teka Wilenska“, „Znicz“), 1841–1851 m. čia išleido tęstinio leidinio „Athenaeum“ 66 tomus, buvo jo redaktorius, straipsnių autorius, vertėjas.

Domėjosi Lietuvos istorija, tautosaka, lietuvių kultūriniu gyvenimu, palaikė ryšius su M. Akelaičiu, L. Jucevičiumi, A. Višteliu-Višteliausku.

Aprašė Lituvos kultūrą, gamtą, papročius, savitoje lietuvių pasaulėžiūroje įžvelgė filosofinį pradą, bet lietuvius priskyrė slavams, iškraipė lietuvių kalbos žodžius, mitologiją pateikė neautentiškai.

Išleido monografiją „Wilno od początków jego do r. 1750“ („Vilnius nuo jo pradžios iki 1750 m.“, 1–3, 1838–42), senosios lietuvių etninės bei dvasinės kultūros aprašymą „Litwa“ („Lietuva“, 1–2, 1847–50). Lietuvos istorijos temomis sukūrė poetinę trilogiją „Anafielas“ („Vitolio rauda“, „Mindaugas“, „Vytauto kovos“, 1840–45), romanus bei apysakas „Vilniaus šv. Mykolo bažnyčia“ (1833), „Kunigas“ (1882), „Karalių motina“ (1883) ir kt.