Prancūzų ir italų dailininkas, peizažistas. Tikr. Claude Gellée. Gimė 1600 m. Šampanėje, mirė 1682 m. lapkričio 23 d. Romoje.

~1613 m. persikėlė į Romą, vėliau kurį laiką gyveno Prancūzijoje, nuo 1627 m. – vėl Romoje. Nuo 1633 m. Šv. Luko akademijos Romoje narys.

~1637 m. dirbo pagal popiežiaus Urbono VIII, kelių kardinolų ir Ispanijos karaliaus Pilypo IV užsakymus, buvo laikomas geriausiu peizažistu Italijoje. Ankstyvuoju laikotarpiu K. Lorenas tapė vaizdingus, judrius peizažus, idealizuotus jūsų uosto vaizdus, eksperimentavo su šviesa („Peizažas su galvijais ir valstiečiu“ 1629, „Malūnas“ 1631, „Uosto peizažas“ 1634); kūrybai įtakos turėjo A. Tassi, A. Elsheimeris. 1635 m. pradėjus masiškai kopijuoti K. Loreno kūrinius, išleido „Tiesos knygą“ („Liber veritatis“), į kurią sudėjo visų savo paveikslų perpieštas kopijas, nurodydamas paveikslų savininkus ir sukūrimo datas. Antrojo kūrybos laikotarpio (po 1640) paveikslai ramesnių, šiltesnių spalvų, naudojami antikinių kūrinių, Biblijos siužetai, yra Bolonijos krašto tapytojų (daugiausia Domenichino) įtakos („Odisėjo sugrįžimas“ 1644, „Peizažas: Izaoko ir Rebekos vestuvės“ 1648). Vėlyvojo laikotarpio (nuo ~1655) kūrybai būdinga šaltesni, sidabriškai pilkšvi tonai, dramatiška šviesa, paveikslai poetiški, mistiški („Užburta pilis“ 1664, „Hagaros išvijimas“ 1668). K. Lorenas turėjo įtakos prancūzų, olandų, 19 a. anglų peizažų tapytojams (J. M. W. Turneriui, J. Constable‘iui), jo šviesos studijos buvo svarbios tapytojams impresionistams.“

Prancūzų.