Prancūzų filosofas, rašytojas. Ateistinio egzistencializmo atstovas. Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) gimė 1905 m. birželio 21 d. Paryžiuje.
1928 m. baigė Aukštąją normalinę mokyklą Paryžiuje.
1929–1939 m. ir 1941–1944 m. dėstė filosofiją įvairiuose Prancūzijos licėjuose.
1933–1934 m. Prancūzų institute Berlyne gilino filosofijos studijas, susipažino su E. Husserlio ir M. Heideggerio fenomenologija. 1939 m. mobilizuotas į prancūzų armiją, 1940 m. pateko į nacių nelaisvę, bet po 9 mėn. paleistas.
1941 m. kartu su kitais įsteigė pogrindinę asociaciją „Socializmas ir laisvė“, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime, bendravo su A. Malraux ir A. Camus, spausdino straipsnius laikraštyje „Combat“. 1945 m. įsteigė žurnalą „Les Temps modernes“. Pasisakė prieš kolonijinį karą Indokinijoje ir Alžyre.
1952–1956 m. Prancūzijos ir SSRS draugijos pirmininkas, bet po 1956 m. Vengrijos revoliucijos smerkė sovietų politiką, vėliau invaziją į Čekoslovakiją (1968 m.). Simpatizavo F. Castro Ruzui ir Mao Dzedongui, palaikė feminisčių judėjimą, 1968 m. studentų riaušes, leido laikraščius „La Cause du peuple“, „Libération“.
Į gyvenimo pabaigą apako, paskutinius kūrinius diktavo žmonai. 1964 m. skirtos Nobelio premijos atsisakė, norėdamas likti visiškai laisvas ir neįsipareigojęs.
Ž. P. Sartro filosofinė sistema suformuluota teorinėse knygose „Įsivaizduojamasis“, „Būtis ir nebūtis“ ir „Dialektinio proto kritika“.
Ž. P. Sartras rėmėsi E. Husserlio ir M. Heideggerio fenomenologija, bet jo sistemos negalima tapatinti su su šių filosofų pažiūromis. Ž. P. Sartro egzistencializmas atspindi prancūzų inteligentijos nuotaikas II pasaulinio karo ir pokario metais, kai humanistinė pasaulėjauta susidūrė su teroro ir fanatizmo siautėjimu. Tada inteligentija rado atramą filosofijoje, matė išsigelbėjimą atskiro individo laisvėje. Ž. P. Sartras aštriau nei kiti egzistencialistai kėlė asmeninės ir socialinės etikos klausimus, konkrečiau siejo filosofiją su politika. Ž. P. Sartro manymu, žmogus yra toks, kokį pats save sukuria. Ši mintis tapo aforizmu, išreiškusiu jo filosofijos esmę. Tai pirmasis egzistencializmo principas. Jį supančio pasaulio košmarui žmogus gali priešintis tikėjimu savo galia kurti patį save. Kiekvienas žmogus kuria nuosavas vertybes, nuosavą moralinį kodeksą. Moralinių vertybių šaltinis yra asmens laisvė. Laisvas pasirinkimas kuo būti išskiria žmogų (būtį sau – pour-soi) iš objektyvaus daiktų pasaulio (būties savyje – en-soi). Pastangos pasiekti šių dviejų būčių sintezę gimdo įtampą ir baimę. Žmogaus vertė glūdi ne jo prigimtyje, o laisvėje. Pasirinkimo laisvė padidina atsakomybę, nes žmogus pats atsako už tai, kas jis yra. Sąmonės neįmanoma apibrėžti kaip duotybės, nes egzistencija pirmesnė už esmę. Analizuodamas sąmonės struktūras Ž. P. Sartras parodo, jog žmogaus laisvė rinktis vyksta ne tik jo paties, bet ir kitų akivaizdoje.
Paskaitoje „Egzistencializmas yra humanizmas“ Ž. P. Sartras iškėlė aktyvaus veiksmo ir individualaus akto visuomeninę reikšmę: laisvė rinktis daro žmogų atsakingą sau ir kitiems, nes jo pasirinkimas lemia kitų likimą. Šią moralinę sistemą jis pavadino veiksmo ir lemiamo pasirinkimo morale. Knygoje „Dialektinio proto kritika“ bandė integruoti savo sistemą į marksizmą, kad išvaduotų šį iš dogmatinio mąstymo, dėl to Ž. P. Sartrą kritikavo marksistai.
Ž. P. Sartro filosofinės idėjos atsispindi romanuose, novelėse, dramose ir literatūros kritikoje. Romano „Šleikštulys“, novelių rinkinio „Siena“, romanų trilogijos „Laisvės keliai“ herojai gyvena apimti absoliučios laisvės būsenos, bet ji nesuteikia jų gyvenimui prasmės. Jie jaučiasi svetimi tiek supančiam pasauliui, tiek sau patiems. Pagrindinė tema – herojų pastangos pateisinti savo egzistenciją veiksmu: kūryba (romanas „Šleikštulys“), beprasmiu žudymu (novelė „Herostratas“), beviltiško pasipriešinimo aktu (trilogija „Laisvės keliai“, kurios pagrindinis veikėjas abejoja, bijo netekti laisvės ja nepasinaudojęs. Ž. P. Sartras atsisako poelgių moralinio vertinimo, pateisina nusikaltimą, jei jis laisvai pasirenkamas. Kančia ir kankinimai vaizduojami be emocijų, šaltai ir objektyviai.
Ž. P. Sartro estetikoje atsispindi K. Jasperso iškelta situacijos teorija, teigianti, kad visa žmogaus būtis reiškiasi situacijose. Be paprastų situacijų, kurias žmogus gali keisti pereidamas iš vienos į kitą, yra ribinės situacijos, kurių neįmanoma pakeisti, kurios riboja pasirinkimą (kai vienas pasirinkimų yra mirtis). Tokiose situacijose dažniausiai atsiduria Ž. P. Sartro dramų herojai, kurių charakteris formuojasi lemiamo pasirinkimo akimirką. Teatras buvo puiki galimybė demonstruoti filosofines nuostatas. Dramos „Už uždarų durų“ veikėjai yra pragare, situacijoje, kuri nesuteikia laisvo pasirinkimo galimybės – jie turi atsakyti už tai, ką pasirinko gyvendami, išpažinti savo kaltes kitų akivaizdoje. Pagrindinė dramos mintis formuluojama aforizmu „Pragaras tai kiti“. Personažų dialogams būdinga retorika, didaktika, aforizmai.
Kritikos studijose „Baudelaire“, „Šventasis Genet, komediantas ir kankinys“, „Šeimos kvailelis“, straipsnių rinkinyje „Situacijos“ pabrėžiama, jog rašyti reiškia veikti, rašytojas pasirenka specifinį veikimo būdą: jis atveria pasaulį ir žmogų kitiems.
Ž. P. Sartras mirė 1980 m. balandžio 15 d. Paryžiuje.