Konstantinas Bajerčius, Antano g. 1903 10 24 Šakių apskr., Plokščių vls., Pajotijų kaime. Lietuvos pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams dalyvis, pedagogas, rašytojas. Baigęs Jurbarke mokyklą, nuo 1921 m. dirbo pradinėse mokyklose: Raseinių apskrities Juodkėnų (Girkalnio vls.) ir Žindaičių (Jurbarko vls.) pradžios mokyklų vedėju, nuo 1923–1928 m. Trakų apskrities Grėbliaučiškių (Žiežmarių vls.), Gegužinės (Kaišiadorių vls.) ir Zūbiškių (Žaslių vls.), Žiežmarių pradžios mokyklos vedėju, 1928–1929 m. Raseinių apskrities I rajono pavaduojantis mokytojas, vėliau – inspektorius. 1926 10 10 d. priimtas į Lietuvos šaulių sąjungos 5-ąją rinktinę. 1930 m. gegužį, dėl konflikto su valdžia, kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje, atleistas iš Tauragės apskr. Naudvario pradžios mokyklos. 1930–1935 m. Vytauto Didžiojo universitete studijavo Teologijos-Filosofijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą.1935–1941 m. dirbo pradžios mokyklos mokytoju Alytaus apskities Lelionių (Alovės vls.) ir Likiškių (Alytaus vls.) kaimuose. Kaune 1937–1940 m. dirbo M. Valančiaus liaudies universiteto suaugusiųjų bendrojo lavinimo brandos ir 1938–1939 m. Šv. Vincento á Paulo draugijos vaikų darželio auklėtojų kursų lektoriumi. 1939 m. mokytojavo Socialinėje moterų mokykloje. 1941 m. vasarą K. Bajerčius buvo paskirtas Alytaus apskr. pradžios mokyklų inspektoriumi. 1941 m. pabaigoje –1943 m. vasarą dirbo jaunesniuoju mokytoju, vėliau – direktoriaus pavaduotoju Druskininkų mokytojų seminarijoje. 1944 m. liepos 15 d. pradėjo eiti Alytaus mokytojų seminarijoje laikinai einančio mokytojo pareigas. Lietuvą antrą kartą okupavus sovietams, K. Bajerčius įstojo į rezistentų gretas. Kartu su kunigu Povilu Šliumpa-Partenijumi ir kitais Alytuje įsteigė stambią pasipriešinimo organizaciją, vadovavo ir patriotinei jaunimo pasipriešinimo grupei. Organizavo platų partizanų rėmėjų tinklą, per kurį laisvės kovotojus pasiekdavo radijo ir sanitarijos reikmenys, žvalgybos duomenys ir kita, buvo platinama partizanų spauda. Būdamas sumanus ir turėdamas daug pažinčių, K. Bajerčius padėjo koordinuoti ryšius tarp atskirų partizanų būrių ir junginių. Per jį ir jo grupę buvo palaikomas ryšys tarp Dzūkų grupės ir Dzūkų rinktinės, kurios vėliau buvo sujungtos į Dainavos apygardą. 1946 m. balandžio 23 d. vykusiame partizanų sąskrydyje vieninteliam K. Bajerčiui-Garibaldžiui, kaip inteligentijos atstovui, patikėta pasirašyti Pietų Lietuvos partizanų vadų Deklaraciją. 1946 m. pabaigoje Alytaus pasipriešinimo grupė buvo likviduota, jos vadovai suimti. Gruodžio 6 d. suimtą K. Bajerčių kalino LSSR MGB apskrities skyriaus Alytaus vidaus kalėjime, tardė ir kankino šalia esančiame NKVD-MVD Alytaus apskrities skyriuje. Nieko neišdavęs, nuo žiaurių sumušimų K. Bajerčius-Garibaldis po dviejų dienų mirė kalėjimo karceryje.

Pietų Lietuvos partizanų vadų susirinkimo sprendimu 1950 m. birželio 1 d. Konstantinui Bajerčiui buvo suteiktas Laisvės kovos karžygio vardas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu jis apdovanotas 1 laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o 1998 m. rugsėjo 14 d. – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1997 m. jam suteiktas kario savanorio statusas. LR krašto apsaugos ministerijos 1999 m. gegužės 13 d. įsakymu – kapitono laipsnis (po mirties).

1994 m. sukurtas videofilmas „Garibaldžio byla“ (scenarijaus aut. E. Ignatavičius, rež. J. Sabolius).