Tapytojas, pedagogas. Gimė 1913 m. kovo 4 d. Smilgiuose, mirė 2004 m. balandžio 14 d. Vilniuje.
Menotyrininkės Kristinos Miklaševičiūtės vyras.
1937–1940 m. studijavo tapybą Kauno meno mokykloje, 1940–1942 m. – Vilniaus dailės akademijoje, 1942–1945 m. mokėsi Vienos dailės akademijoje, 1944 m. lankė dažų chemijos ir dailės medžiagų studiją Paveikslų priežiūros ir konservavimo institute Vienoje, 1946 m. mokėsi freskos-enkaustikos Romos dailės akademijoje.
1946–1949 m. gyveno Madride, 1949–1952 m. – Kolumbijoje. 1950–1951 m. dėstė Pontificia Javeriana universiteto Dailės fakultete Bogotoje. Nuo 1952 m. gyveno Čikagoje, po 1956 m. – Niujorke. 1956–1968 m. dėstė Catan Rose institute, 1968–1986 m. – Niuarko meno ir pramoninės dailės mokykloje. Po 1986 m. gyveno Vilniuje.
Ateitininkų meno draugijos „Šatrija“, Niujorko lietuvių dailininkų sąjungos, nuo 1986 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Pasaulio lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos dailės premijos laureatas (1974 m.), LSSR nusipelnęs meno veikėjas (1988 m.), apdovanotas LDK Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu (1999 m.).
Paskelbė straipsnių apie dailę, išeivijos dailininkų kūrybą leidiniuose „Aidai“ ir „Draugas“. Išleido eiliuotą Lietuvos epą „Lato sakmės“ (1995 m.).
5-ojo dešimtmečio II-joje pusėje impresionistine, postimpresionistine maniera tapė peizažus, natiurmortus („Madridas. El Retiro parke“, 1948 m.). Nuo 6-ojo dešimtmečio tapybai būdingas abstraktusis ekspresionizmas („Nocturno scersando“, „Vėlyvas ruduo“, abu 1962 m.). 1962–1970 m. kūrė „sienų tapybą“, grįstą apleistų namų sienų, skelbimų lentų, nuplėšytų plakatų motyvais („Įsigraužė kaip kirminas“, 1965–1967 m.; „Skelbimų lenta“, 1969–1970 m.). Apie 1968 m. pradėjo tapyti oparto kūrinius („Trijų dimensijų“ serija). Po 1984 m. perėjo prie daiktinės, fotorealizmui artimos tapybos, vaizdavo masinės kultūros, vartotojiškos visuomenės siužetus (ciklas „Dvidešimt trečioji gatvė“, 1985–1986 m.). Dirbo aliejinės tapybos technika. Sukūrė sieninės tapybos kompoziciją „Sopulingoji Dievo Motina“ Kristaus gimimo bažnyčioje Čikagoje, 1957 m.
Parodose dalyvavo nuo 1947 m.
Tapytojas paveikslų rinkinį 1978 m. ir 1986 m. padovanojo Lietuvos dailės muziejui. Nuo 1996 m. Vilniuje veikia K. Žoromskio namas-muziejus.
Kūrinių yra Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Butler Amerikos dailės institute Jangstaune (Ohajas), Džordžijos universiteto Dailės muziejuje Atense, Slaterio memorialiniame muziejuje Norviče (Konektikutas), Pembrook bibliotekoje Pembruke (Konektikutas), Valstybinėje Tretjakovo galerijoje Maskvoje.