Lietuvos istorikas, mokslinės archeologijos pradininkas, profesorius. Gimė 1905 m. spalio 1 d. Svaronyse (Deltuvos vls., Ukmergės r.), mirė 1978 m. balandžio 14 d. Čikagoje.

1912–1914 m. mokėsi Laičių rusų liaudies mokykloje, 1916–1917 m. Ukmergės vokiečių miesto gimnazijoje, 1918–1925 m. Ukmergės gimanazijoje, kurią baigęs trumpai Ukmergės žydų vidurinėje mokykloje mokė lietuvių kalbos.

1925 m., Stepono Kairio padedamas, įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur pradėjo lietuvių kalbos ir literatūros, lyginamosios kalbotyros ir pedagogikos studijas. 1925–1928 m. dirbo Kauno miesto savivaldybėje, rinko medžiagą apie Kauno, Šiaulių ir Ukmergės miestų savivaldybes. Po 1926 m. perversmo tapo prezidento Antano Smetonos raštų redaktoriumi.
Nuo 1928 m. spalio 1 d. iki 1930 m. gegužės 1 d. dirbo Kauno miesto muziejaus sekretoriumi ir konservatoriumi. 1929 m. dalyvavo komisijoje, besirūpinančioje istorinių vertybių sugrąžinimu iš Rusijos. 1930–1934 m. studijavo Heidelbergo universitete (Vokietija), 1934 m. liepos mėn. apgynė filosofijos daktaro disertaciją vokiečių kalba „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis atgimimas“ (Vorgeschichtsforschung und Nationalbewusstsein in Litauen), buvo vienintelis aukštuosius mokslus Vakarų Europoje baigęs lietuvių archeologas.

Grįžęs į Kauną, 1934 m. spalio 1 d. – 1940 m. sausio 1 d. buvo Kauno miesto muziejaus konservatoriumi ir direktoriumi. 1936 m. pastačius Vytauto Didžiojo karo muziejų, įkūrė jame Priešistorės skyrių, kuriam vadovavo 1936 m. lapkričio 1 d. – 1941 m. sausio 1 d.

1934–1939 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Etnikos katedros vyr. asistentas, 1939 m. privatdocentas. Išugdė garsius archeologus: Praną Kulikauską, Rimutę Jablonskytę, Reginą Volkaitę, Mariją Gimbutienę ir kt. 1936–1940 m. vadovavo laidojimo paminklų tyrinėjimams Eigulių, Sargėnų, Veršvų ir kt. kapinynuose. Rašė mokslinius straipsnius archeologijos klausimais žurnalams „Senovė“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, „Lietuviškajai enciklopedijai“.

1940–1943 m. Vilniaus universiteto (VU) Archeologijos katedros vedėjas, Archeologijos muziejaus direktorius, 1941 m. profesorius. 1941–1944 m. VU Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Būdamas šiose pareigose du kartus pavadavo universiteto rektorių Mykolą Biržišką. Nuo 1941 m. Lietuvos mokslų akademijos narys ir Mokslų akademijos Istorijos instituto Archeologijos poskyrio vadovas. Už veiklą slaptoje Rytų Lietuvos draugijoje 1942 m. spalio 1–2 d. gestapo suimtas ir kalintas.

1944 m. liepos 3 d., sovietų armijai artėjant prie Lietuvos, su šeima pasitraukė į Vakarus. 1946–1949 m. dirbo Hamburge ir šalia jo esančiame Pinneberge Pabaltijo universitete. Čia užėmė įvairias pareigas: nuo 1945 m. gruodžio 8 d. iki 1946 m. sausio 8 d. buvo universiteto organizacinio komiteto nariu, vėliau Filosofijos fakulteto prodekanu, 1948 m. balandžio 10 d. – 1949 m. rugsėjo 30 d. paskutiniu šio universiteto rektoriumi. 1949 m. rudenį persikëlë į JAV, apsigyveno Filadelfijoje, nuo 1974 m. – Čikagoje. Dirbo įvairius darbus, dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime. 1953–1965 m. redagavo Bostone leidžiamą „Lietuvių enciklopediją“.

Beveik trisdešimt metų Lietuvoje jo pavardė buvo eliminuota iš archeologijos – tik 1970–1975 m. J. Puzino pavardė vėl galėjo pasirodyti moksliniuose darbuose ir diskusijose. J. Puzinas sukūrė lietuvišką archeologijos terminiją, paskelbė daug mokslinių darbų. Jų bibliografiją išleido „Amerikos lietuvis“, knygų kolekcionieriaus gyd. Pemkaus sūnus, Arūnas Pemkus. Jono Puzino atminimui pagerbti Vilniaus universitete reguliariai vykdomos archeologų konferencijos-skaitymai.

Įvertinimas:

1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinas.