Lietuvių kompozitorius, muzikos teoretikas, pedagogas, visuomenės veikėjas. 1944 m. baigė Šiaulių muzikos mokyklą. Vargonininkavo, dirigavo chorams, griežė orkestre. 1948 m. baigė Kauno konservatoriją (J. Gruodžio kompozicijos klasę), 1952 m. – Leningrado konservatorijos aspirantūrą (V. Vološinovo klasę). 1952–2001 m. dėstė Lietuvos muzikos akademijoje (iki 1992 m. Lietuvos konservatorija), 1992–1994 m. Kompozicijos katedros vedėjas; profesorius (1970). Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988), 1988–1993 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1988–1990 m. Komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti pirmininkas. 1989–1990 m. SSRS liaudies deputatas. 1991–1997 m. Represijų Lietuvoje tyrimo centro pirmininkas. 1991–1995 m. Lietuvos mokslo tarybos narys.

Parašė operų („Sukilėliai“ 1957, „Žaidimas“ 1968), baletą „Ant marių kranto“ (1953), simfonijų, poemų, koncertų, siuitų, kantatų, kvartetų, sonatų, pjesių, kūrinių chorui, dainų ir kt. Parašė studiją „Akordo sandaros klausimu“ (1972). Kūrybai būdinga konstruktyvumas, sąsajos su lietuvių muzikiniu folkloru (ypač su monodinėmis dainomis ir sutartinėmis), polinkis į stambios formos žanrus. Iki 1960 m. vyravo neoromantinis stilius, vėliau atsirado neoklasicizmo bruožų, nuo 1980 m. – dar ir Rytų tautų (ypač Indijos) muzikos elementų. Daugelį brandžiojo laikotarpio kūrinių pagrindė savita harmonijos koncepcija – melodikos konstruktyviniai bruožai derinami su dvylikagarsės tonacijos galimybėmis. Tyrė lietuvių muzikinį folklorą (parengė jo klasifikavimo sistemą pagal melodijų atraminius tonus) ir neeuropines muzikines kultūras.

Apdovanojimai: Lietuvos nacionalinė premija (1991), Gedimino ordino Karininko kryžius (1996).