Dramaturgas, prozininkas, eseistas.

Gimė 1937 m. rugsėjo 25 d. Kaune, mirė 1981 m. vasario 2 d. Vilniuje, palaidotas Kaune.

1955–1963 m. dirbo Jonavos r. kolūkyje bitininku, vėliau studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, 1973 m. neakivaizdžiai baigė Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institutute.

Parašė pjeses „Studentiška novelė“ (past. 1964), „Susitikimai“ (par. 1964–1965), „Pasiklydęs tarp žvaigždžių“ (past. 1965, išl. 1966), „Jeigu pasibels...“ (par. 1967), „Karūna ir smėlis“ (apie Barborą Radvilaitę, par. 1967–1970, past. 1985), „Aidas“ (past. ir išl. 1969), „Sofoklas ir Ji“ (išsp. „Nemune“ 1968; past. 1970), „Lokys“ (pagal Prospero Mérimée (1803–70) novelę, par. 1971, past. 1979), „Paukšti, ateik čia!“ (par. 1975), „Laukimas“ (past. 1976), „Kaip vėjas laukuose...“ (par. 1976), „Имя на снегу“ („Vardas ant sniego“, par. 1977–1978), „Erškėtrožės rudenį“ (išsp. 1985), satyrinį farsą „ABC…“ (išsp. „Nemune“, 2001, 1); inscenizavo K. Badigino romaną „Didžiojo magistro žiedas“ („Akloji žemė“), M. Saltykovo-Ščedrino „Vieno miesto istoriją“, Vaižganto apysaką „Nebylys“ (par. 1967, past. 1970, išl. 1973), sukūrė scenines kompozicijas Vinco Krėvės dramų „Šarūnas“ (past. 1977) ir „Skirgaila“ (su A. Varnu; past. 1981).
Pjesių išversta į rusų, lenkų, čekų, slovakų, suomių ir kt. kalbas, pastatyta užsienyje.
Išleido novelių ir apysakų rinkinį „Ugniakuras pagiry“ (1981). 1985 m. išėjo likusi nebaigta apybraiža apie tėvo brolį – tapytoją Antaną Samuolį (Samulevičių, 1899–1942; spec. redaktorė Nijolė Tumėnienė), 1985–1987 m. – trys pjesių ir prozos knygos.

Vienintelė R. Samulevičiaus prozos knyga lietuvių novelistiką praturtino meno ir istorijos refleksijomis, improvizacine pasakojimo stilistika, subtilia psichologinių būsenų niuansuote. Daugumas šių bruožų iškyla ir pagrindinėje jo kūrybos srityje – dramaturgijoje.
Lyrinėms R. Samulevičiaus pjesėms būdinga impresionistinė pasakojimo maniera, prislopinti tonai, dėmesys vidiniams konfliktams. Jų konstrukcija pabrėžtinai mozaikiška, trumpos scenos ar atskiri epizodai, perkertami zongų ar lyrinių vizijų, gali egzistuoti kaip autonomiškos novelės. Dramų herojai gyvena įprastoje buities tėkmėje, kurią kartais supurto netikėtas įvykis ar išgyvenimas, tačiau dažniausiai konfliktas subręsta pamažu, iš personažų savianalizės, psichologinių poslinkių ar tarpusavio santykių kaitos, jo pagrindą sudaro dviejų skirtingų pasaulėjautų kova: jausmų tikrumui, prasmės ieškojimui atvira šiuolaikinio humanisto samprata susiduria su kompromisais bei miesčioniškos egzistencijos rūpesčiais besivadovaujančia gyvenimo „filosofija“. Įdomiausias personažas – rašytojas Ertas, jungiąs į ciklą savarankiškas dramas „Paukšti, ateik čia!“, „Kaip vėjas laukuose...“, „Laukimas“ ir „Vardas ant sniego“. Jis – savotiška pasakotojo figūra, moralinis katalizatorius, per kurio emocines reakcijas ryškėja vaizduojamų įvykių ir žmonių prasmė.
Herojų išgyvenimai R. Samulevičiaus dramose siejami su platesniais kultūrinio gyvenimo ar epochos reiškiniais, karo reminiscencijomis („Susitikimai“, „Aidas“).

Karo temai skirtų dramų „Jeigu pasibels...“ ir „Erškėtrožės rudenį“ personažai istorinių išbandymų akivaizdoje gina savo egzistencinę tiesą, kovoja už amžinus žmogiškumo idealus. Panašias moralines kolizijas išgyvena ir istoriniais ar klasikinės literatūros kūrinių motyvais parašytų dramų veikėjai.

„Karūna ir smėlis“, „Lokys“, „Nebylys“ – tai individo dvasinio pasaulio studijos, kuriose subtili žmonių santykių ir jausmų pynė yra svarbesnė už istorinį tikslumą.
Apybraižoje apie dėdę, tarp kurio paveikslų pradėgo vaikystė, atskleidžiamos dailininko kūrybos ištakos, aplinka, formavusi savitą menininko pasaulėvaizdį.

 

Parengta pagal Lietuvių literatūros enciklopediją, http://www.lle.lt/search3.htm (žiūrėta 2012 06 01).