Poetas, prozininkas, publicistas. Gimė 1899 m. gegužės 2 d. Gimbūčiuose (Joniškio r.), mirė 1992 m. rugsėjo 9 d. Kaune, palaidotas Žagarėje.

Nepriklausomybės kovų savanoris, baigė karo mokyklą ir Aukštuosius karininkų kursus, tarnavo „Geležinio vilko“ ir I husarų pulkuose. 1934 m. kaip „voldemarininkas“ iš kariuomenės turėjo pasitraukti.

Karo metais dirbo „Ateities“ redakcijoje. 1945–1955 m. kalėjo Vorkutos lageriuose, po to buvo tremtyje. Grįžo 1958 metais.

Išleido „nervuotą poemą“ „Anykščių šilelis“ (1930), apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“ (1940), kaip publicistas bendradarbiavo „Lietuvos aide“, „Literatūros naujienose“, „Jaunojoje Lietuvoje“ ir kt.

Prasidėjus Atgimimui, paskelbė eilėraščių, straipsnių, atsiminimų. Daug kūrybos sunaikinta per kratas.

1992 m. išėjo Leono Gudaičio parengta poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“.

„Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis J. Žlabys-Žengė – vienas žymesnių XX a. 3-iojo dešimtmečio literatūrinio maišto ir poezijos reformos reprezentantų. Ryškaus temperamento poetas, valiūkiškų deromantizuotų nuotaikų ir pavasariško gaivalo reiškėjas demonstravo modernią poetiką, leidžiančią perteikti šiuolaikinio žmogaus pojūčių tikrumą ir mąstymo dinamiką (garsų, skiemens efektai, netikėti žodžių junginiai ir pan.). Modernumą jungdamas su liaudišku humoru ir folklorinių „talaluškų“ stiliumi, stengėsi išgryninti lietuviškąją avangardizmo atmainą.

„Anykščių šilelyje“ įmantriai ir žaismingai kūrė atgimstančios ir į ateitį žengiančios lietuvių tautos metaforą. Novatoriška „Keturių vėjų“ estetinė koncepcija stipriai buvo persmelkusi visą J. Žlabio-Žengės kūrybą ir gyvenimą. Avangardistinės poetikos elementų yra ir jo prozoje.