Teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas. Jis buvo trijų Seimų narys, pirmosios nuolatinės (1922 m.) Konstitucijos rengimo komisijos pirmininkas, II Seimo pirmininkas, X vyriausybės vadovas, teisingumo ministras, Vilniaus universiteto teisės profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) narys ir vadovas.

Antanas Tumėnas gimė 1880 m. gegužės 13 d. Kurkliečių kaime (dab. Rokiškio r. sav.). Mirė 1946 m. vasario 8 d. pietų Austrijos miestelyje Bachmaninge.

A. Tumėno biografai nurodo, jog jis buvo uždaro būdo, jautrus vaikas, mikčiojo. Peterburge baigęs Teisės fakultetą (1909 m.), mikčiojimą iš dalies įveikė. Tiesa, visam gyvenimui liko lėtas jo kalbos tempas ir ilgos pauzės, tačiau A. Tumėnui tai netrukdė tapti geru advokatu, dėstytojauti universitete, užsiimti visuomenine veikla ir kopti į politinės veiklos aukštumas.

Baigęs studijas, A. Tumėnas keletą mėnesių dirbo advokato Petro Leono padėjėju, o 1910 m. pavasarį buvo paskirtas į Zarasus Kauno apygardos teismo prisiekusiuoju advokatu. Zarasų gydytojas jaunąjį teisininką Domininkas Bukontas paskatino įsijungti į visuomeninę veiklą – jų rūpesčiu Zarasų bažnyčioje buvo įvestos lietuviškos pamaldos, įkurta Dramos, muzikos, dainų ir literatūros draugija.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Tumėnas tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti nariu, išvyko į Rusiją. Darbavosi Voroneže, Peterburge. Jis tapo Lietuvių tautos tarybos ir Rusijos lietuvių Seimo nariu, buvo vienas iš aktyviausių Lietuvių krikščionių demokratų organizatorių.

1918 m. A. Tumėnas grįžo į Zarasus, kartu su savo bendražygiu D. Bukontu atidarė progimnaziją, joje mokytojavo, įkūrė pirmuosius parapijų komitetus – savivaldybių pirmtakus. 1919 m. buvo įkalintas bolševikų, bet Lietuvos vyriausybės pastangomis išlaisvintas ir paskirtas Kalėjimų departamento direktoriumi, atvyko į Kauną. 1920–1921 m. A. Tumėnas dėstė Aukštuosiuose kursuose, vėliau buvo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojas, docentas.

A. Tumėnui, įsikūrusiam Laikinojoje sostinėje, buvo pasiūlyta tapti Vyriausybės komisijos Konstitucijos projektui rengti nariu. Pasak istorikės dr. Danutės Blažytės, komisija nustatė kai kuriuos Konstitucijos principus, apsvarstė atskirų straipsnių formuluotes, kūrė lietuvišką teisės terminiją, nors paties Konstitucijos projekto taip ir nesuskubo parengti.

1920 m. A. Tumėnas buvo išrinktas į Steigiamąją Seimą ir tapo dviejų – Konstitucijos bei Teisių ir redakcijos – komisijų pirmininku. Konstitucijos rengimas buvo vienas svarbiausių Steigiamojo Seimo uždavinių, tačiau darbas strigo. Stigo teorinių žinių, praktinio patyrimo, be to, pasak filosofijos daktaro, VI Vyriausybės užsienio reikalų ministro Juozo Purickio, „Lietuva iš savo praeities niekuo pasinaudoti negalėjo. Ta praeitis buvo per daug tolima, per daug skirtinga nuo šių laikų gyvenimo, kad būtų galima tada veikusios valstybinės santvarkos principus panaudoti mūsų tikslams“. A. Tumėnas, kalbėdamas Seime, mini, jog komisija taip pat „nerado nei vieno kitų valstybių Konstitucijos įstatymo, kurį galėtų padėti savo darbų pamatan“.

Kaip yra nurodęs istorikas Pranas Pauliukonis, Steigiamasis Seimas pajėgė atlikti savo darbą tik dėl to, kad vieningas ir drausmingas krikščionių demokratų blokas, kaip viena partija, turėjo jame absoliučią daugumą. Trys iš penkių komisijos narių priklausė krikščionims demokratams (Antanas Tumėnas, Zigmas Starkus, prel. Kazimieras Steponas Šaulys; vienas jų – A. Tumėnas – buvo diplomuotas teisininkas, o K. S. Šaulys – puikiai susipažinęs su tarptautinės teisės klausimais), kurie, kad ir ginčydamiesi su kitais komisijos nariais – Kaziu Venclauskiu ir Mykolu Sleževičiumi, parengė Konstituciją.

Konstitucija buvo Steigiamojo Seimo priimta 1922 m. rugpjūčio 1 d. Nors ją kūrė visos partijos, tačiau jos priėmimą lėmė krikščionių demokratų bloko balsai.

1922 m. A. Tumėnas buvo išrinktas į I Seimą, 1923 m. paskirtas II Seimo pirmininku. Šias pareigas ėjo iki liepos mėn., tada jis buvo paskirtas IX ministrų kabineto teisingumo ministru. 1924 m. liepą buvo sudaryta vienpartinė krikščionių demokratų bloko vyriausybė, A. Tumėnas paskirtas jos vadovu. Jis taip pat ėjo teisingumo ministro pareigas. Jo vadovavimo ministrų kabinetui metu sustiprėjo Lietuvos ekonomika, išaugo žemės ūkio produkcija, bet užsienio politikai buvo skiriama mažiau dėmesio. Būdamas teisininkas, A. Tumėnas mieliau redagavo įstatymų projektus, rengė Civilinį ir Baudžiamąjį kodeksus, stengėsi suvienodinti krašto įstatymus. Jo, kaip teisingumo ministro (IX, X ir XI Vyriausybėje), darbą palankiai vertino net jo politinis oponentas M. Sleževičius.

Po tautininkų perversmo A. Tumėnas bandė stiprinti krikščionių demokratų opozicinę veiklą: 1927–1936 m. jis vadovavo Katalikų veikimo centrui, 1928–1929 m. buvo katalikiškų organizacijų savaitraščio „Mūsų laikraštis“ atsakinguoju redaktoriumi.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Tumėną laikinoji vyriausybė paskyrė Vilniaus universiteto ekstraordinariniu profesoriumi. Universitete jis dėstė iki pat universiteto uždarymo (1941–1944 m.). 1943 m. A. Tumėnas buvo vienas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) kūrėjų ir vadovų. Už šią veiklą vokiečiai jį suėmė, tačiau vėliau dėl silpnos sveikatos paleido.

1944 m. liepą A. Tumėnas išvyko į Austriją, kurį laiką dirbo Lietuvių sąjungoje, kurios tikslas buvo pagelbėti karo pabėgėliams, padėti jiems pasitraukti į saugesnes vietas. 1946 m. vasario 8 d. A. Tumėnas mirė pietų Austrijoje, Bachmaninge.