Dramaturgas.

Gimė 1888 m. spalio 16 d. Niujorke, Niujorko valstijoje, JAV . Mirė 1953 m. lapkričio 27 d. Bostone, Masačusetso valstijoje. Vienas žymiausių JAV nacionalinės dramos ir tragedijos kūrėjų. Jo tėvas Jamesas O’Neilis paskutiniame XIX amžiaus ketvirtyje buvo sėkmingas  aktorius, kurio garsiausias vaidmuo buvo grafas Monte Kristas pagal Alexandre'o Diuma  romaną. Eugenijaus šeima nuolat keliavo su teatru, todėl jis gimė viešbutyje. Ankstyvą vaikystę praleido viešbučio kambariuose, traukiniuose ir užkulisiuose. Nors vėliau apgailestavo dėl košmariško savo ankstyvojo amžiaus neužtikrintumo ir kaltino tėvą dėl sunkaus, grubaus ir sunkaus gyvenimo. Toks gyvenimas Eugenijaus motiną privedė prie narkotikų. Tačiau teatras amžiams įaugo į Eugenijaus kraują. Jis, būdamas vaikas, gilinosi ne tik į savo tėvo valstietišką katalikybę, bet ir mistišką motinos pamaldumą, dvi įtakas, kurios dažnos dramatiškose konflikto situacijoje, kurios atspindi aukštą dramos jausmą ir kovą su Dievu. O'Neilis lankė internatinę mokyklą - Mt. Sent Vinsentas Bronkso ir Betts akademijoje Stamforde, Konektikute. Vienus metus jis lankė Prinstono universitetą (1906–07), po to metė, kad vėliau pradėtų tai, ką vėliau vertino kaip tikrąjį „gyvenimo patirties“ išsilavinimą. Kiti šešeri metai beveik užbaigė jo gyvenimą. Jis išplaukė į jūrą su laivu, gyveno apleisto žmogaus gyvenimą netoli Buenos Airių, Liverpulio ir Niujorko, vėliau pasinėrė į alkoholį ir bandė nusižudyti.

1914–15 dalyvavo G. P. Bakerio dramos kūrybos seminaruose Harvardo universitete. Dirbo įvairius darbus: buvo aukso ieškotojas, aktorius, reporteris, kaip jūreivis plaukė į Pietų Ameriką, Afriką, Angliją. Susirgęs tuberkulioze 1912–13 gydėsi sanatorijoje, kur nusprendė tapti dramaturgu.

Parašė virš 50 dramų. Daugelyje jų atsispindi tėvų, jo paties asmeninis gyvenimas. Kūrybos temoms, raiškos technikai įtaką darė graikų mitai, tragedijos, H. Ibseno, A. Strindbergo kūryba, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche’s, S. Freudo, C. G. Jungo idėjos, pantomimos, kaukių, simbolizmo, natūralizmo, ekspresionizmo teatro raiškos būdai, vidinio monologo, sąmonės srauto proza. 1916 bendradarbiavo su Provincetown Players trupe, jai rašė vienaveiksmes pjeses – Kursas į Rytus į Kardifą (Bound East for Cardiff, pastatyta 1916), Karibų jūros mėnulis (The Moon of the Caribbees, pastatyta 1918), kuriose vaizdavo visuomenės atstumtųjų sudėtingą dvasinį pasaulį. Pripažinimo sulaukė parašęs pirmą amerikiečių tragediją Už horizonto (Beyond the Horizon 1920, Pulitzerio premija), kurioje gvildeno amerikietiškos svajonės, iliuzijų žlugimo temą. 1923–27 buvo vienas Greenwich Village teatro vadovų, rašė pjeses teatrui Theatre Guild (abu Niujorke). Kūrybos esminės temos – žmogaus gyvenimo tragizmas, kančia ir vienatvė, meilė ir neapykanta, asmenybės psichikos susiskaidymas, žmogaus didybė ir nuopuolis. Sukūrė vadinamąjį vaizduotės teatrą, kuriuo siekė emocionaliai paveikti žiūrovą, tikėjo, kad tragizmo išgyvenimas taurina žmogų (pjesės Ana Kristi / Anna Christie, pastatyta 1921, išleista 1922, Pulitzerio premija 1922, lietuvių kalba pastatyta 1979; Visi Dievo vaikai sparnuoti / All God’s Chillun Got Wings 1924; Meilė po guobomis / Desire Under the Elms, pastatyta 1924, išleista 1925, lietuvių kalba išspausdinta 1973, pastatyta 1979, filmas 1958, režisierius D. Mannas; Didysis Dievas Braunas / The Great God Brown 1926; Keista interliudija / Strange Interlude 1928, Pulitzerio premija; Ilgos dienos kelionė į naktį / Long Day’s Journey into Night, parašyta 1941, pastatyta ir išleista 1956, Pulitzerio premija 1957, lietuvių kalba pastatyta 1989, išspausdinta 1991). Brandžiausioje 13 veiksmų psichologinėje aistrų tragedijoje Elektrai skirta gedėti (Mourning Becomes Electra 3 dalys 1931, lietuvių kalba išspausdinta 1986, pastatyta 1990, 1999) transformuojami graikų mitai, susipina puritoniškos moralės, kraujomaišos, lemties, išdavystės, nusikaltimo ir bausmės temos, žlugusios šeimos tragedija paryškinama spalvų, eksterjero ir interjero kontrastu, personažų veidais-kaukėmis, komentuojančiu choru. Lietuvių kalba kalba dar pastatytos dramos Marko milijonai (1938), Mėnulis likimo posūniams (1968, 1990), Virvė (1968, 1993, išspausdinta 1976). Nobelio literatūros premija (1936).