Lidija Bajoraitė gimė 1890 m. lapkričio 26 d. Balandžių k., Žilių vlsč., Ragainės apskr., mirė 1990 m. liepos 16 d. Kaune, Mažosios Lietuvos kultūros veikėja.

Frydricho Bajoraičio sesuo.

Dalyvavo „Tilžės lietuvių giedotojų draugijos“, „Lietuvių keliaujančio knygyno“ veikloje. Apie 1911 m. persikėlusi į Klaipėdą su kitais organizavo lietuvių dainų ir scenos mėgėjų draugiją „Aidas“, dirbo laikraščio „Prūsų lietuvių balsas“ redakcijoje, „Aukuro“ draugijos knygyne, „Klaipėdos lietuvių moterų draugijoje“. Agitavo už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos valstybės. Nacių Vokietijai 1939 m. kovo mėnesį okupavus šį kraštą, persikėlė į Kauną. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Po II pasaulinio karo grįžo į Klaipėdą, bet SSRS okupacinės valdžios buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Grįžusi gyveno Kaune.

Dalis Martos Juškaitės 1980–1987 m. užrašytų L. Bajoraitės atsiminimų ir apie 150 jos pateiktų Mažosios Lietuvos smulkiosios tautosakos tekstų paskelbta knygoje „Lietuvininkų žodis“ (1995).