Latvių kilmės estų rašytojas. Gimė 1891 m. sausio 9 d. Sangaste (prie Valgos), mirė 1960 m. lapkričio 5 d. Örebro (Švedija).
Dirbo žurnalistu Latvijoje ir Estijoje, priklausė rašytojų avangardistų grupei „Siuru“ (įkurta 1917).
Gyveno Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje. 1944 m. pasitraukė į Švediją.
Parašė novelių (rink. „Šėtono karuselė“ 1917, „Keliaujantys riteriai“ 1919, „Idiotas“ 1924, „Iki ryto“ 1926, „Paskutinis romantikas“ 1949), istorinių romanų („Pasakų šalis“ 1918, „Tėvų šalis“ 1935, „Vėsi jūra“ 1938, „Ekė Moras“ 1941, „Per neramų vandenį“ 1951), apysakų (kn. „Ar prisimeni, mano meile?“ 3 t. 1951–1959).
Žymiausias kūrinys – novelių romanas „Tomas Niparnidis“ (1928, liet. 1938, 1951), kuriame vaizduojamas romantiškas rašytojo klajoklio gyvenimas, reiškiamas laisvo gyvenimo džiaugsmas, pagal jį pastatyta spektaklių, sukurtas kino filmas.
Kūrybai būdinga fantastika, humoras, grotesko elementai, neoromantizmo tendencijos.