Lenkų poetas. Gimė 1905 m. sausio 23 d. Varšuvoje, mirė 1953 m. gruodžio 6 d. ten pat.

Studijavo Varšuvos universitete klasikinę ir anglų filologiją.

Iki 1930 m. priklausė poetų grupei „Kwadryga“.

1931–1933 m. dirbo Lenkijos konsulate Berlyne.

1934–1936 m. gyveno Vilniuje, bendradarbiavo radijuje. 1935–1939 m. priklausė rašytojų grupei „Prosto z mostu“. Per Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo Lenkijos kampanijoje, kalėjo karo belaisvių stovykloje prie Magdeburgo. 1946 m. grįžo į Lenkiją.

Groteskinė poetinė apysaka „Asiliukas Porfirionas, arba Šventvagių klubas“ (1929), poemos „Pasaulio pabaiga“ (1929), „Balius pas Saliamoną“ (1931), „Liaudies žaidimai...“ (1934), eilėraščiai (rinkinys „Poetiniai kūriniai“ 19370 pasižymo vaizduotės žaismingumu.

Grakštumu ir melancholiška nuotaika išsiskiria trumpi eilėraščiai, taip pat su Vilniumi susiję kūriniai.

Per karą sukūrė patriotinių, antinacinių eilėraščių (rinkinys „Eilės“ 1946).

1946–1950 m. žurnale „Przekroj“ paskelbė groteskinių miniatiūrų „Teatriukas „Žalioji žąsis“ (išleista 1968) ir eiliuuotų feljetonų „Kvaištelėjusio laiškai“ ciklus.

Išleido eilėraščių (rinkiniai „Užburtoji karieta“ 1948, „Lyriniai eilėraščiai“ 1952, „Dainos“ 1953), sukūrė poemų apie menininko lemtį („Niobė“ 1951, „Vitas Stvošas“ 1952).

1950 m. Lenkijos rašytojų penktajame suvažiavime kritikuotas dėl miesčioniškumo parašė ir soc. ideologijos kūrinių (satyrinė poema „Chrizostomo Bulveco kelionė į Cemnogorodą“ 1953).

K. I. Galčynskio kūryboje derinama intymi lyrinė sugestija ir humoras, ironija, groteskas, lyriški ir dramatiški tonai bei žemasis ir aukštasis stilius.

Poeto kūrinių paskelbta lietuvių kalba.