Nuo 1855 m. Maskvos universitete studijavo mediciną, mokėsi Maskvos tapybos, skulptūros ir architektūros mokykloje. 1857 m. Sankt Peterburgo dailės akademijoje įgijo dailininko diplomą. 1860–1861 m. tobulinosi Šv. Luko akademijoje Romoje.
Lietuvoje prasidėjus 1863 m. sukilimui Liudvikas Narbutas jį paskyrė būrio vadu, prie Lydos paimtas į nelaisvę, kalintas Kauno kalėjime. Pabėgęs iš kalėjimo gyveno Londone, 1864–1866 m. Prancūzijoje, grįžtantis į Lietuvą suimtas ir 1868 m. ištremtas 15 metų į Viatką (Rusija). Po 1871 m. amnestijos apsigyveno Varšuvoje, nuo 1880 m. gyveno Bžeguose prie Varšuvos. 1883–1886 m. dirbo „Firmin Didot“ leidykloje Paryžiuje.
Nupiešė istorinių ir buitinių kompozicijų, ciklą „1863 m. sukilimas Lietuvoje“, nutapė peizažų, portretų, religinių kompozicijų 1864 m. Veliuonos, 1891–1892 m. Kauno (Šv. Onos paveikslas Vytauto bažnyčioje), 1892–1893 m. Naugarduko bažnyčioms.

Kūriniai romantiški, išraiškingo, grakštaus piešinio, subtilaus šešėliavimo, spalvingo, švelnaus kolorito.
Pasižymėjo kaip knygų iliustruotojas. Tarp jo iliustruotų autorių Eliza Ožeškova, Vladislovas Sirokomlė, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julius Slovackis, dirbant Paryžiuje – dar ir James Fenimore Cooper, Viljamas Šekspyras. Jo iliustracijos A. Mickevičiaus poemoms laikomos vienomis geriausių XIX a. šių kūrinių iliustracijų.

1881 m. Lvovo knygų leidėjo Altenbergo užsakymu, reprezentaciniam poemos „Ponas Tadas“ leidimui nupiešė 24 puslapio dydžio iliustracijas, 10 vinječių ir 24 inicialus. Nors poemą iliustravo ir kiti gabūs dailininkai, ją leidžiant vėliau neretai būdavo pasirenkamos Andriolio versijos – taip pasielgė ir 1954 m. į rusų kalbą išversto „Pono Tado“ maskviškiai leidėjai.

Dailininkas yra sukūręs iliustracijų ir kitiems Adomo Mickevičiaus kūriniams – „Gražina“, „Ponia Tvardovska“, „Konradas Valenrodas“.
Litografija „Gedimino pilies statyba“, vaizduojanti Vilniaus – Lietuvos sostinės – įkūrimo legendą, eksponuojama Lietuvos Respublikos Prezidentūros Delegacijų salėje.

Parengta pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją (2001, t. 1, p. 498–499) ir Vikipediją, laisvąją enciklopediją, http://lt.wikipedia.org/wiki/Mykolas_Elvyras_Andriolis (žiūrėta 2012 02 29)