Lietuvių rašytojas, spaudos darbuotojas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas.

Gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. 1879–1881 m. mokėsi Kunigiškių pradžios mokykloje, 1881–1888 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1888–1893 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Jau studijų metais įsitraukė į slaptų, lietuvybę puoselėjančių, draugijų veiklą, kunigaudamas bendradarbiavo su knygnešiais, rūpinosi lietuviškų raštų leidyba bei lietuviškų mokyklų steigimu, redagavo nelegalius laikraščius, pats juose rašė, 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Dėl šios veiklos buvo valdžios nuolat įtarinėjamas, sekamas, perkėlinėjamas iš vienos vietos į kitą atokiuose Lietuvos pakraščiuose. 

1906–1911 m. gyveno Vilniuje, 1907 m. dirbo dienraščio „Vilniaus žinios“, 1907–1911 m. laikraščio „Viltis“ redakcijose. 1911 m. paskirtas Laižuvos klebonu. Tuo pačiu metu išvyko į Ameriką „Saulės“ draugijos reikalais, ten praleido 3 mėnesius, grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 m. buvo atleistas iš Laižuvos klebono pareigų ir išvyko į Rygą, ten dirbo „Rygos garso“ redakcijoje. 1915 m. išvyko į Petrogradą. Buvo vienas iš Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti veikėjų, įkūrė Tautos pažangos partiją, dalyvavo Rusijos lietuvių Seime, pasaulio lietuvių konferencijoje (Stokholme).

1918 m. grįžo į Lietuvą, Vilnių, redagavo „Lietuvos aidą“. 1919 m. pradėjo leisti laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“. 1920 m. persikėlė į Kauną ir redagavo laikraštį „Tauta“, 1921–1922 m. – leidinį „Mūsų senovė“. 1920–1932 m. Vytauto bažnyčios rektorius. 1922–1929 m. Lietuvos universitete dėstė lietuvių literatūros istoriją, 1924 m. jam suteiktas docento vardas, 1929 m. – garbės daktaro laipsnis. Buvo Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmasis pirmininkas. 1921 m. įkūrė Lietuvai pagražinti draugiją, 1921–1924 m. jai vadovavo.

Publicistinius straipsnius, kuriuos dažniausiai pasirašinėjo vardu ir pavarde,  spausdinti pradėjo 1890 m., o grožinę kūrybą, kurią pasirašinėjo Vaižganto slapyvardžiu, spausdino nuo 1897 metų. Svarbiausi kūrybos bruožai  – publicistinis pradas, lietuvių tautos būdo, kultūros apmąstymai, žmogaus jausmų, aistrų ir etinių nuostatų, valios susidūrimas.

Tarp gausybės Vaižganto grožinės literatūros kūrinių svarbiausiu laikomas romanas-epopėja „Pragiedruliai“.

J. Tumo-Vaižganto darbas yra įvertintas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1932) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (1928).

Biografiją parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LMIS centras vyr. redaktorė Laura Patiomkinaitė-Čeikė.