Prozininkė, vertėja. Tikras asmenvardis – Marija Pečkauskaitė.

Augo tėvui priklausiusiame Labūnavos dvare (Kelmės r.), 1887 m. persikėlė į išnuomotą Užvenčio dvarą.
1892 m. įstojo į Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijos trečią klasę, po pusės metų grįžo į Užventį, 1896 m. baigė bitininkystės kursus Varšuvoje.
Gyveno Šiauliuose, Mūruose ir Pavandenėje, uždarbiaudama privačiomis pamokomis. Gavusi „Motinėlės“ stipendiją kaip laisva klausytoja 1905–1906 m. studijavo Šveicarijoje – Züriche, vėliau Fribourge. 1908 m. vadovavo kunigo A. Miluko finansuotam knygynui Vilniuje. Nuo 1909 m. rudens iki 1915 m.  mokytojavo Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnazijoje, po to įsikūrė Židikuose.
Kaip ir Žemaitę, kūrybai Šatrojos Raganą paskatino Povilas Višinskis. Debiutavo 1896 m. apsakymu „Margi paveikslėliai“, kuriame ryškėjo būdinga rašytojos asmenybės nuostata: įsipareigojimas liaudžiai. Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus: mokinuką, norintį būti ir daktaru, ir kunigu, ir mokytoju, kad pasitarnautų artimiesiems („Iš daktaro pasakojimų“, 1904), kaimo vaikiną, kuris ne tik sėkmingai ūkininkauja, tėvui išvykus į Ameriką, bet ir jį įtikina grįžti į namus („Vincas Stonis“, 1906), dvaro vaikų auklę, kantriai ir tauriai atlaikančią stichines nelaimes („Adomienė“, 1908).
Kūrybos centrą sudaro ne socialinės skriaudos, išnaudojimo bei tamsos vaizdai, o liaudies išminties, dvasinės brandos, mokslo ir šviesos teigimas. Rašytojos idealas – taurus, gyvenąs ne vien sau, pabrėžtinai religingas individas. Apysakoje „Viktutė“ (1903), savotiškame himne liet. tautiniam atgimimui, pavaizduota sulenkėjusios dvarininkaitės atlietuvėjimas, jos – jau sąmoningos patriotės ir demokratės – mintys, jausmai bei darbai. Apysaka autobiografiška, joje išlaikytas išpažintinei formai būdingas impulsyvus laisvumas ir pasakojimo eskiziškumas, pirmą kartą liet. prozoje plačiai ir įtaigiai pavaizduotas meilės išgyvenimas, nepavaldus švietėjiškam didaktizmui.
Apysakoje „Sename dvare“ (1922) daug humoro, net ironijos sulenkėjusiai dvarininkijai, pasigėrėjimo neordinarišku žmogumi – kunigu, dvarininku, valstiečiu. Dominuojanti apysakos nuotaika – mirties ilgesys. Mamatės paveiksle įkūnytas trapus žmogaus žemiškosios būties laikinumo suvokimas ir metafizinės amžinybės troškimas. Su šia apysaka psichologizmas lietuvių prozoje įgijo didesnę autonominę erdvę. Švietėjiškų nuostatų Šatrijos Raganos kūriniai atstovauja realizmui, autobiografiškesnieji linkę į impresionizmą. 1910 m. straipsnyje „Mintys apie dailę“ skelbusi simbolizmui artimo meno sampratą, ją bandė realizuoti apybraižoje „Ant Uetlibergo“ (1914), dramoje „Pančiai“ (1920), apsakyme „Mėlynoji mergelė“ (1925), nors neretai pristigdama emocinės vaizdo plastikos.
Į lietuvių k. išvertė B. Pruso „Sargybą“ (1924), H. Sienkiewicziaus „Dykumose ir giriose“ (1921), šveicarų pedagogo F. W. Foersterio darbų („Jaunuomenės auklėjimas“, 1912; „Auklėjimas ir auklėjimasis“, 1928; „Kristus ir žmogaus gyvenimas“, 1931), šiais darbais sekdama paruošė ir išleido pedagoginės publicistikos knygas „Motina auklėtoja“ (1928), „Rimties valandėlė: Knygelė jaunoms mergelėms“ (1928).