Rašytojas (dramaturgas). Gimė 1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose (Šiaulių vls., dab. Šiaulių r.), mirė 1986 m. gegužės 21 d. Kaune.

Gimė Kalniškių-Žadžiūnų kaime, valstiečio šeimoje, vaikystėje buvo mokomas visų žemės ūkio darbų. 1912 m. Grušai persikėlė į Miesmedžio kaimą, nusipirko žemės sklypą, nuo kurio ką tik buvo nukirstas miškas. Pirmasis J. Grušo mokytojas buvo lietuvių poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras, kuris išmokė rašto ir sudomino literatūra. 1914 m. baigė Sutkūnų pradžios mokyklą. Mirus motinai ir tėvui antrą kartą vedus, 1919 m. dirbo Ch. Frenkelio odos fabrike jaunesniuoju sąskaitininku.

Savarankiškai pasimokęs, 1920 m. įstojo į Šiaulių gimnaziją, kurią 1924 m. baigė. Tais pačiais metais atvyko į Kauną ir pradėjo studijuoti Lietuvos universitete teisę. Vėliau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos-filosofijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat germanistiką ir pedagogiką. Nuo studijų pradžios priklausė ateitininkų organizacijai bei katalikiškai korporacijai „Šatrija“, 1928 m. buvo „Šatrijos“ draugijos pirmininkas. 1931 m. apgynė diplominį darbą „Vinco Krėvės realistinė beletristika“.
1932 m. sausio 16 d. vedė VDU Humanitarinių mokslų fakulteto studentę Pulcheriją Račytę. Vertėsi daugiausia pedagoginiu darbu ir žurnalistika. 1932–1938 m. hebrajų kalba dėstė lietuvių kalbą ir istoriją sionistinės žydų „Tarbut“ draugijos mokytojų kursuose. 1932 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvių rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. 1933–1934 m. studijavo VDU Teisių fakultete. 1938–1939 m. katalikiškos krypties savaitraščio „Mūsų laikraštis“ faktiškasis redaktorius, pasirašinėjo Antanas Tumėnas, vėliau tapo tikruoju.

Kaip žurnalistas ir literatas aktyviai bendradarbiavo „Lietuvoje“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“.

1940–1941 m. Valstybinės leidyklos (nuo 1965 m. „Vaga“) Grožinės literatūros skyriaus atsakingasis redaktorius. 1941–1949 m. gyveno žmonos gimtinėje Joniškyje, dirbo žemės ūkio darbus, kurį laiką mokytojavo Joniškio gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą.
1945–1947 m. Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas. 1949 m. sugrįžo į Kauną, atsidėjo vien literatūriniam darbui. Nuo 1948 m. kovo 9 d. LSSR rašytojų sąjungos narys.

Nuo 1925 m. skelbė periodinėje spaudoje apsakymus, feljetonus. Pirmasis apsakymas „Lelijos sapnas“ pasirodė jaunimo žurnale „Ateitis“ (1926 m., Nr. 4). Pasirašė slapyvardžiu Juozas Kriaušė. Keletą mėnesių redagavao katalikų jaunimo žurnalą „Pavasaris“. Čia spausdino apsakymus, pasirašydamas tuo pačiu slapyvardžiu: Juozas Kriaušė – tai sulietuvintas Grušas. Feljetonus pasirašydavo Liongino Padanginės pseudonimu. Pirmasis apsakymų rinkinys „Ponia Bertulienė“ išleistas 1928 m., o didžiausią populiarumą iš prozos darbų pelnė romanas „Karjeristai“ (1935).

Nuo XX a. šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Kūrėjas lietuvių dramaturgijoje įteisino tragedijos (istorinė drama „Herkus Mantas“) ir tragikomedijos (drama „Meilė, džiazas ir velnias“) žanrus. Sukūrė moralinio teismo teatrą ir savitą dramos tipą, kuriame jungiasi tradicinės ir šiuolaikinės dramos tendencijos. Daugelis J. Grušo kūrinių pastatyti Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972). 1980–1981 m. išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1992 m. pagal pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“ sukurtas vaidybinis filmas „Džiazas“ (rež. Raimundas Banionis).

J. Grušo kūrinių išversta į anglų, bulgarų, lenkų, vengrų, vokiečių ir kitas kalbas.