Prozininkas, dramaturgas, vaistininkas, muziejininkas, visuomenininkas. Gimė 1882 m. balandžio 7 d. Ažuožeriuose (Anykščių r.), mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d. Anykščiuose.

Palaidotas savo sodyboje Anykščiuose. Kapą ženklina vietinio raudono granito antkapinis paminklas (projekto autorius architektas Vytautas Gabriūnas, 1961 m.).

A. Vienuolis nuo 1894 m. augo pas senelius Ažupiečių kaime šalia Anykščių, 1894–1895 m. mokėsi Anykščių valsčiaus pradžios mokykloje rusų dėstomąja kalba. 1895–1900 m. toliau mokėsi Liepojos (Latvija) gimnazijoje, kur baigė 4 klases. Mokydamasis priklausė lietuvių gimnazistų savišvietos būreliui, kurį 1896 m. suorganizavo Jonas Biliūnas.
Gavęs iš Pelikso Bugailiškio lietuviškų atsišaukimų, A. Žukauskas kartu su mokslo draugu Antanu Strazdu juos išmetė žmonių, susirinkusių į Petrinių atlaidus, vykusius 1900 m. birželio 29 d. Leliūnuose (Utenos r.), akivaizdoje.
Atsisakęs stoti į kunigų seminariją, jis neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos tolimesnėms studijoms, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti savarankiškai gyventi.

1900–1903 m. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) Keizerio vaistinėje, įgijo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. 1903 m. jis dalyvavo ką tik susikūrusios Maskvos lietuvių šelpimo draugijos veikloje. Maskvoje jis susidomėjo rusų literatūros klasika, daug skaitė, sekdamas Antonu Čechovu, ir pats pradėjo rašyti. 
1903 m. A. Žukauskas išvyko į Kaukazą atlikti privalomosios vaistininko padėjėjo praktikos ir 1903–1905 m. dirbo vaistinėse – iš pradžių 1903 m. trumpai Železnovodske (Rusija), paskui 1903–1905 m. Ferdinando Oteno vaistinėje Tbilisyje (Gruzija) vaistininko padėjėju, priklausė vaistininkų profsąjungai.
1905 m. Tbilisyje jis įsitraukė į revoliucinį judėjimą, sausio 21 d. dalyvavo ten vykusioje politinėje demonstracijoje, už tai buvo suimtas ir du mėnesius kalintas Metecho tvirtovėje. Kovo mėnesį paleistas, išvyko į Vladikaukazą (Rusija) ir ten iki 1907 m. dirbo A. Knapo vaistinėje. 1906 m. A. Žukauskas po ilgesnės pertraukos lankėsi Lietuvoje ir Anykščiuose.
1907 m. A. Žukauskas grįžo į Maskvą, 1907–1914 m. dirbo Fareino vaistinėje – tuo laiku didžiausioje Europoje. Tuo pačiu metu 1907–1910 m. Maskvos universitete jis studijavo farmaciją ir įgijo provizoriaus išsilavinimą, kartu klausė ir literatūros paskaitų Šaniavskio liaudies universitete. Maskvoje A. Žukauskas dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale. 1909 m. lankydamasis Lietuvoje, jis parašė labiausiai žinomą savo apsakymą „Paskenduolė“, kuris pripažintas jo realizmo šedevru.

1914–1918 m. dirbo nukentėjusių nuo karo lietuvių šalpos komitete.

1918 m. A. Žukauskas grįžo į Lietuvą, laikinai apsistojo Anykščiuose, svainio Juozo Pavilonio namuose. 1918 m. vasarą kartu su Skiemonių vaistininku J. Adomėnu įkūrė „Provizoriaus A. Žukausko ir J. Adomėno bendrovės vaistinę“, kuri veikė J. Pavilonio namų antrame aukšte. 1918–1919 m. joje pats dirbo vaistininku.

1919 m. vasarą palikęs vaistinėje tvarkytis J. Adomėną, A. Žukauskas apsigyveno Kaune. Nuo 1919 m. dirbo „Lietuvos“ laikraščio karo korespondentu, 1920 m. redagavo žurnalą „Veja“, kol šis bankrutavo, vėliau dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1920 m. kovo 14 d. įsteigus Lietuvių meno kūrėjų draugijos Literatūros sekciją, išrinktas jos sekretoriumi.

Nuo 1922 m. iki gyvenimo pabaigos A. Žukauskas gyveno Anykščiuose.

1922 m. rudenį tik per teismą pasidalijo bendrovės turtą, perėmė iš J. Adomėno privačią vaistinę ir 1922–1940 m. bei 1941–1944 m. joje dirbo. Tik 1929–1930 m. jis buvo savo vaistinę išnuomojęs, kuomet išvyko į Vakarų Europą. 1922 m. vaistinė buvo perkelta į pirmą J. Pavilonio namo aukštą, o 1928 m. – į specialiai jai pastatytą atskirą mūrinį namą Anykščių centre. Po vaistinių nacionalizacijos, nuo 1940 m. dirbo vaistinės Nr. 213 vedėju. Kai 1944 m. vaistinės pastatas per bombardavimą buvo sugriautas, A. Vienuolis pasitraukė iš farmacinės veiklos.

1929 m. jis ruošėsi studijuoti Leipcigo (Vokietija) universitete, trumpai gyveno Italijoje. Tuo metu sukūrė romaną „Viešnia iš šiaurės“, kurį pats labai mėgo.

1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Žukauskas skaudžiai nukentėjo: buvo nacionalizuota jo vaistinė, sūnus Stasys ištremtas į Sibirą. Gelbėdamas sūnų, antrosios sovietinės okupacijos laikotarpiu A. Žukauskas buvo priverstas atiduoti valstybei literatūrinę duoklę: pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ (1945) ir romaną „Puodžiūnkiemis“ (1945–1949).

Bendradarbiaudamas su dr. J. Basanavičiumi ir prof. E. Volteriu, A. Žukauskas-Vienuolis padarė pradžią Anykščių krašto archeologiniams tyrinėjimams. Jis iškėlė klausimą apie Mindaugo sostinės Vorutos lokalizaciją.

A. Žukauskas-Vienuolis 1927 m. gegužės 1 d. Anykščiuose įkūrė Antano Baranausko muziejų – pirmąjį memorialinį muziejų Lietuvoje. Jis išsaugojo savo giminaičio vyskupo A. Baranausko klėtelę, statytą 1826 m., poeto ir jo giminės daiktus, knygas, šeimos relikvijas. Klėtelėje A. Žukauskas-Vienuolis priimdavo ekskursijas, rūpinosi klėtelės ir eksponatų apsauga, anykštėnų rašytojų atminimo įamžinimu.

1944–1945 m. jis buvo Anykščių gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytojas.

1945 m. A. Žukauskas-Vienuolis buvo paskirtas A. Baranausko muziejaus direktoriumi ir šias pareigas ėjo iki gyvenimo pabaigos.

Iki Antrojo pasaulinio karo Anykščiuose A. Žukauskas-Vienuolis dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos kūrime, taip pat J. Basanavičiaus draugijos veikloje, skaitydavo paskaitas. Jis dalyvavo ir J. Biliūno vardo draugijoje, kuri rūpinosi J. Biliūno atminimo įamžinimu.

Remdamas skautybę, 1934 m. liepos 7–9 d. jis dalyvavo Vyriausiojo skautų štabo organizuotame pirmajame žygyje su baidarėmis Nemunu nuo Alytaus iki Kauno. 1923 m. buvo išrinktas Centro Komiteto Kaune Klaipėdos kraštui remti Anykščių skyriaus prezidiumo iždininku.

Po Antrojo pasaulinio karo jis tris kartus buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu (1947–1957), 1956 m. šios Tarybos sesijoje griežtai pasisakė prieš Vilniaus krašto lenkinimą ir lietuviškų mokyklų uždarymą. Jis rėmė iš tremties grįžtančius inteligentus, padėjo Kaziui Inčiūrai ir Juozui Keliuočiui.

Buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1940–1941 m. ir nuo 1945 m. iki gyvenimo pabaigos) bei Lietuvos rašytojų draugijos narys (1941–1944 m.), taip pat 2-ojo sąjunginio sovietinių rašytojų suvažiavimo delegatas, atstovavęs Lietuvai (1954 m.).

Nuo 1907 m. A. Žukauskas pasirinko literatūrinį Vienuolio slapyvardį, kuriuo ir pasirašinėjo visą savo kūrybą.

Jo kūriniai išversti į latvių (1923, 1965 m.), rusų (1953, 1960, 1963, 1982, 1986 m.), estų (1957 m.), ukrainiečių (1957 m.), lenkų (1958 m.), gruzinų (1963, 1982 m.) kalbas.