Upytės pavieto dvarininkas, bajoras, išgarsėjęs, kai pasinaudojęs liberum veto teise 1652 m. išardė Varšuvos seimą ir tapo literatūrinių kūrinių personažu, legendų neigiamu herojumi. Vladislovas Viktorinas Sicinskis gimė apie 1615 m.
Manoma, kad mokėsi reformatų mokykloje Biržuose, priklausė Biržų Radvilų klientams.
Iš 1649 m. raštų žinomas kaip Upytės mokesčių rinkėjas. Manoma, kad dalyvavo 1633–1634 m. kare su Maskva. Už karinius nuopelnus 1652 m. vasario 24 d. gavo žemės Štumsko seniūnijoje.
1652 m. Upytės bajorų seimelyje išrinktas pasiuntiniu į Varšuvos seimą. Seimas vyko sunkiu valstybei laikotarpiu. Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva. Respublika buvo nusilpusi, jai grasino ir Švedija. Be to, buvo daug vidinių nesutarimų: vicekancleris Jeronimas Radzejevskis labai nesutarė su karaliumi Jonu Kazimieru Vaza, Lietuvoje nepasitenkinimą juo reiškė Jonušas Radvila. Karalių rėmė tik monarchistai Sapiegos. Po šešias savaites trukusių posėdžių 1652 m. kovo 9 d. seimo dienotvarkė vis dar buvo pilna nebaigtų klausimų. Karalius paprašė pirmadienį, kovo 11 d. pratęsti seimą. Kilo ginčai. Tada V. V. Sicinskis sušuko nesutinkąs ir išėjo iš salės. Dabar istorikai neabejoja, kad V. V. Sicinskis šia teise pasinaudojo ne savo iniciatyva – už jo nugaros stovėjo J. Radvila.
1655 m. rugpjūčio 17 d. V. V. Sicinskis (kartu su kitais bajorais) pasirašė Kėdainių sutartį.
1655 m. spalio 23 d. Upytės pavieto bajorai V. VSicinskį išrinko į Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo įgaliotinio Lietuvoje, karaliaus vietininko Estliandijoje Benedikto Šiutės patariamąją komisiją, jis buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui administruoti.
1659 m. V. V. Sicinskis vėl buvo išrinktas į Abiejų Tautų Respublikos seimą, 1660 m. dalyvavo pasirašant Olyvos taiką su Švedija. 1660–1666 m. kovo 14 d. jis Upytės pavieto paseniūnis, 1666 m. pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas, vėliau – teisėjas.
V. V. Sicinskis mirė 1672 m. Manoma, kad buvo palaidotas Upytėje, šalia reformatų bažnyčios buvusioje koplyčioje ar bažnyčios rūsyje. Vėliau galėjo būti perlaidotas Naujamiesčio reformatų kapinėse.