Filosofas scholastas, teologas, vienas žymiausių scholastinės logikos atstovų Lietuvoje, jėzuitas. 
1649–1652 m. studijavo Vilniaus universitete filosofiją, vėliau Vokietijoje teologiją. Nuo 1659 m. jėzuitas. 1667 m. Laisvųjų menų ir filosofijos magistras.
Kauno, Kražių, Regensburgo, Brunsbergo (dab. Branevas) jėzuitų kolegijose dėstė poetiką, retoriką, logiką, teologiją, 1663–1664 m. Vilniaus universitete – poetiką, 1668–1671 m. filosofiją, profesorius. 1664–1667 m. ir 1674–1677 m. sakė pamokslus lietuvių kalba.
Pritarė Aristotelio logikos aiškinimui.

Tyrė loginę seką, modalinę logiką, semantines antinomijas, skyrė du kalbos lygmenis (kalbą – objektą ir metakalbą). Manė, kad reikia skirti teiginius apie kitų teiginių teisingumą nuo teiginio, kuris kalba apie save patį.

Išlikę jo veikalų „Dialektikos traktatas“ (lot. „Tractatus dialecticus“) ir „Logikos disputacijos Aristotelio „Organonui“ („Disputationes logicae in Organum Aristotelis“) rankraščiai, parašyti 1668–1669 m., (saugo Vilniaus universiteto biblioteka, lietuvių kalba fragmentai išleisti 1979 m.).