Kraštotyrininkė, gamtininkė, visuomenės veikėja. Gimė 1904 m. gruodžio 11 d. Rubikių k. (Anykščių r.), mirė 1998 m. Anykščiuose. Palaidota Anykščių kapinėse.

Gimimo data kitų šaltinių duomenimis – 1904 m. gruodžio 23 d., pagal naująjį kalendorių – 1904 m. gruodžio 24 d.

Tėvai: Antanas Tuskenis ir Julija Kėblytė-Gadliauskaitė-Tuskenienė iš Keblonių – žemdirbiai, vidutiniai ūkininkai. Buvo vyriausias vaikas 9 vaikų šeimoje. Seserys ir broliai: Rozalija Tuskenytė-Povilonienė (?–?) – žemdirbė, Antanas Tuskenis (1906–1993) – savamokslis istorikas ir kraštotyrininkas, Cecilija Tuskenytė (1908–?), Jonas Tuskenis (1912–?), Vincentas Tuskenis (1921–2009) – emigrantas JAV, Teklė Tuskenytė. Seserys Anelė ir Alė mirė vaikystėje.

Vaikystėje augino jaunesnius brolius ir seseris, piemenavo, savarankiškai išmoko skaityti elementorių.

1919–1920 m. per metus baigė dviklasę Anykščių pradžios mokyklą, 1921–1925 m. – Anykščių vidurinės mokyklos 4 klases.

1926 m. O. Tuskenytė dirbo Šiaulių kaimo (Anykščių r.) pieninėje, įgijo praktikos ir 1927 m. Gruzdžiuose (Šiaulių r.) baigė 3 mėnesių pienininkystės kursus, įgijo pienininkės specialybę.

1927–1933 m. dirbo įvairiose Lietuvos rankinėse pieninėse: Juodpėnuose (Kupiškio r.), Laukuvoje (Šilalės r.) ir kitur, paskui perėjo dirbti į garines pienines, kol jos Lietuvoje veikė. Likusi be darbo, iki 1939 m. ji trumpai dirbo Juodupės (Rokiškio r.) audimo fabrike sąskaitininke, 1939–1940 m. buvo Biržų audimo fabriko „Siūlas“ sąskaitininkė.

Nepriklausomoje Lietuvoje O. Tuskenytė buvo aktyvi visuomenininkė. Mokykliniais metais buvo skautų brolijos narė, vėliau tapo ateitininke, ilgą laiką priklausė „Pavasario“ sąjungai. Apie 1935–1940 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos narė, kol šios ir kitų patriotinių organizacijų veikla po sovietinio perversmo buvo uždrausta.

1940 m. O. Tuskenytė grįžo prižiūrėti senstančios motinos į Storių kaimą (Anykščių r.) ir iki gyvenimo pabaigos liko šioje sodyboje.

1942 m. Vilniuje baigė vaistažolių auginimo ir naudojimo kursus, susipažino su daugumos Lietuvoje augančių vaistažolių vaistingosiomis savybėmis, visą gyvenimą pati jomis palaikė sveikatą ir darbingumą, mokė pažinti vaistažoles ir jomis naudotis kitus anykštėnus.

O. Tuskenytė augino daug gėlių ir vaistažolių, kaupė literatūrą apie įvairius retesnius augalus. Iš Kauno botanikos sodo gavusi retų sėklų ir daigų, išmėgindavo, kaip jie auga Lietuvos kaimo sodyboje. Ji tyrinėjo gydomąsias augalų savybes, 1944 m. slapčia išgydė sužeistą vokiečių kareivį, pasveikusiam padėjo pasitraukti.

Buvo Lietuvos sodininkų ir gėlininkų draugijos Anykščių skyriaus narė, savo sodyboje surinko ir prižiūrėjo vieną turtingiausių Anykščių krašte tradicinių sodybos gėlių ir vaistažolių kolekciją.

O. Tuskenytė XX a. antrojoje pusėje, daugiausia 8-ajame dešimtmetyje, aplankė daugumą Storių ir kitų Anykščių apylinkės kaimų senų žmonių, išklausė ir užrašė jų prisiminimus apie žymius anykštėnus, taip pat tautosaką: dainas, pasakojimus, mįsles, patarles, buities žinias ir papročius. Ji surinko kelis šimtus šio krašto senovinių dainų, daugumą iš jų ir pati išmoko padainuoti, buvo garsi pasakorė, etnografinių vakaronių Anykščių krašte dalyvė.

Ji taip pat audė tautines juosteles, kurias dovanodavo. Pati dažniausiai dėvėdavo tautinius lietuvaitės drabužius.

Senatvėje apie 1980 m. O. Tuskenytė apsigyveno Anykščiuose, bet iki 1994 m. dar prižiūrėjo savo augalų kolekciją, likusią Storių kaimo sodyboje.

Atkūrus Lietuvos šaulių sąjungos veiklą, ji atnaujino narystę, buvo Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno kuopos ne rikiuotės šaulė. Jai buvo suteiktas Lietuvos šaulių sąjungos Garbės šaulės vardas (1995).

Jos surinkta tautosaka buvo perduota Lietuvių kalbos ir literatūros institutui, o prisiminimai, parašyti 1981 m., saugomi Anykščių rajono savivaldybės L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Kraštotyros ir leidybos skyriaus rankraštyne.