obojus

Soprano tesitūros liežuvėlinis aerofonas. XVI–XVII a. atsiskyrė nuo senovinės šalamajos. XVII a. II pusėje labai paplito Europoje, pradėtas nuolat vartoti orkestruose. Turi kūgišką vamzdį, apie 20 garso skylučių (beveik visos uždengtos vožtuvėliais). Korpusą sudaro viršutinė ir apatinė vamzdžio dalys ir nedidelės žiotys. Tembras tirštokas, skvarbus, ryškus, šiek tiek nosinis.

Source of the term description:

Muzikos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, t. 3, p. 10.