Didysis muziejaus varpas datuojamas 1662 metais. Jis yra pirmasis mūsų muziejaus eksponatas. Tikėtina, kad šis varpas aidėjo dar senojoje, dabartinėje muziejaus teritorijoje stovėjusioje Varnių katedros varpinėje, kuri 1680 metais sudegė. Matyt, varpas gaisro metu krisdamas ir perskilo horizontaliai pusiau. Tai vienas iš dviejų Lietuvoje šiuo metu žinomų XVII amžiaus varpų, nuliedintų iš geležies. Kitas varpas, ant kurio nurodyta 1665 metų data, šiuo metu saugomas Kaišiadorių katedroje. Abu varpai nulieti to paties nežinomo meistro. Jie turi nuo tų pačių formų lietus akanto lapelius bei įrašų raides. Varnių varpą dar puošia ir antropomorfinis vyriškų bei moteriškų figūrėlių frizas – kito varpo, kuris turėtų tokį antropomorfinį frizą, nėra išvis žinoma. Manoma, kad abu šie varpai buvo nuliedinti Žemaitijoje. Jos ekonominė padėtis po XVII amžiaus viduryje vykusio karo buvo katastrofiška. Apie lokalinę šių varpų kilmę liudija itin paprastos varpų formos bei primityviai nulieti ornamentai, niekur kitur nesutinkamo pavidalo karūnos – varpo pakabinimo elementas. Karūnas sudaro 4 ąsos. Varnių varpo karūna itin įdomi ir originali, išsiskiria neįprastomis formomis bei proporcijomis. Iš geležies nuliedinti varpai buvo ypač didelė retenybė iki XIX a. vidurio, kai jie buvo pradėti gaminti pramoniniu būdu. Tokių varpų išliko nedaug. Bene seniausias yra Prancūzijos Savojos departamento Saint-Pierre-de-Belleville [tarti San Pjer dė Belvil] XIII amžiaus varpas. Tokie varpai galėjo būti gaminami „iš bėdos“ – neturint reikiamų finansinių išteklių, liedinimui tinkamos medžiagos ir trūkstant vietinių, varpus liedinusių meistrų. Anot tyrinėtojų, geležiniai varpai gali būti ir pigios švediškos produkcijos gaminiai. Šis varpas gali būti vienas iš tokių. Pažymėtina, kad geležiniai varpai skamba ne mažiau įspūdingai nei bronziniai.

Virš didžiojo varpo kabo XIX amžiaus varpas, kuris buvo išlietas XIX amžiaus pradžioje Varnių varpų liejykloje. Šiandien Lietuvoje priskaičiuojama apie 40 išlikusių Varniuose išliedintų varpų. Mūsų muziejuje eksponuojamas varpas įsigytas Varniuose iš privataus asmens – anksčiau varpą saugojo Varniuose gyvenęs ir savo išsilavinimu nepralenktas poliglotas Edvardas Urniežius.
Varniuose varpų liejykla veikė apytikriai nuo 1786 iki 1831 metų – iš viso apie 45 metus. Yra pagrindo manyti, kad ją įsteigė Žemaičių vyskupas kunigaikštis Steponas Jonas Giedraitis. Įvairiais laikotarpiais čia yra dirbę liejikai Zacharijas Kaniauskis, Jonas Hartmanas ir Juozapas Racevičius. Varnių varpų liejykla susijusi su 1831 metų sukilimu. Tuometinis Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis buvo davęs leidimą dalį bažnytinių varpų Varniuose perlydyti į patrankas. Kazokų kariuomenė Varniuose valdžią greitai susigrąžino, užėmė varpų liejyklą ir ją sunaikino. Visos liejykloje rastos patrankos bei varpai buvo išgabenti į Daugpilį, o vėliau išdalyti Rusijos cerkvėms.
Varnių parapijos metrikų knygoje buvo rasta varpų liejiko Zacharijo Kaniauskio mirties metrika. Šis tekstas ne mažiau unikalus, nei senasis muziejaus varpas... Bažnytinėje knygoje išlikęs išskirtinis, vaizdingas įrašas lotynų kalba rodo, kad varpų liejykla, liejiko veikla bei pats Zacharijo Kaniauskio asmuo Žemaičių vyskupijai buvo itin svarbūs.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus skulptūra-modelis, dovanota Muziejui profesoriaus Leono Žuklio, yra centrinis parodos „Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdis“ eksponatas. Įspūdingas 312 cm aukščio eksponatas puošia Muziejaus šiaurinį fligelį ir dera prie netinkuoto raudonų plytų mūro. Granito paminklas iškiliajam Žemaičių vyskupui, sukurtas pagal šį modelį, Kaune, šalia kunigų seminarijos Rotušės aikštėje, atidengtas 2005 m. rugsėjo 25 d.

Blaivybės medalikėkis rastas Varnių katedroje, pagamintas iš aliuminio. Medalikėlio averse pavaizduota Sopulingoji Dievo Motina kalaviju perverta širdimi, jos rankos priglaustos prie krūtinės, galvą supa 14 žvaigždučių vainikas, perskirtas kryželiu. Aplinkui įspausta legenda: „Par tawa susztarima isztutesma iki gala“. Reverse pavaizduoti kryžius ir inkaras su legenda: „Atminimas iwedima blaiwistes 1858“.

1858 metais Motiejus Valančius pradėjo blaivybės vajų Žemaičių vyskupijoje. Daugelyje parapijų buvo įsteigtos blaivybės brolijos, iniciatyvai platinti išleisti įvairūs nedideli leidiniai. Blaivinimo akciją paskatinęs Romos popiežius ją, kaip ir vyskupas Valančius, pašventė Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimui. Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones nevartoti stipriųjų alkoholinių gėrimų, bet ir kėlė žmonių religinę, tautinę savimonę, skatino individualų sąmoningumą, vienijo pagrindinių vertybių – bendro katalikų tikėjimo ir darnos šeimose – pagrindu.
Tuometinė Rusijos caro vietininkų valdžia blaivybės sąjūdį laikė ypač grėsmingu bei žalingu Rusijos imperijos ekonomikai ir net politiniam stabilumui, todėl, 1863 metais uždraudė skleisti blaivybę ir vykdyti žmones blaivinantį švietimą.
Blaivybės sąjūdžio medalikėlis sukurtas 1858 metais. Žmonės juos galėdavo įsigyti įsirašę į blaivybės sąjūdį ar įsipareigoję blaiviai gyventi visą gyvenimą.
Iš pradžių blaivybės medaliukai buvo žalvariniai arba bronziniai, nes XIX a. viduryje aliuminis buvo retas ir brangus metalas. Pirmieji iš aliuminio pagaminti medalikėliai Lietuvoje pasirodė 1889 metais. Juos gamindavo Miunchene. Kaldinant naudodavo senus aprūdijusius spaudus, todėl medalikėliai nebuvo geros kokybės. Žinoma, kad Šiluvoje apie 1895-uosius metus medalikėlius molinėse formose liedavo meistras Misevičius, o jo sesuo juos pardavinėdavo. Žalvarinius, bronzinius ir aliumininius medalikėlius, kaip pigesnius, pardavinėdavo ir škaplierininkai.
XIX amžiuje šią devocionaliją žmonės labai vertindavo. Kartais mirusieji kartu su ja būdavo ir palaidojami. Vyskupas Jonas Kauneckas yra pasakojęs, kad kartą, kasant kapo duobę mirusiajam, buvo atkasti anksčiau ten palaidoto žmogaus palaikai. Šalia jų buvo rasta tokia pati relikvija – Blaivybės sąjūdžio medalikėlis.
Muziejuje eksponuojamas medalikėlis priklausė vienuolei tretininkei Julijai Karčiauskienei, kuri, dėl sovietinio režimo, vedė slaptą vienuolės gyvenimą ir XX amžiaus antroje pusėje gyveno Varniuose.

Paveikslas liaudiškos tapybos bruožų. Greičiausiai meistras imitavo profesionalaus dailininko paveikslą. Švenčiausioji Trejybė pavaizduota Tridento bažnytinio susirinkimo susiformavusia tradicija. Tarp masyvių kolonų Dievas Tėvas su trikampiu nimbu, dešine ranka laimina, kairėje laiko skeptrą. Kristus sėdi Dievo Tėvo dešinėje, dešine ranka laiko į petį atremtą kryžių, virš jų Šventosios Dvasios balandis. Ant karnizo - Dievo akis. Šis paveikslas galėjo atstoti altorių, kadangi Švenčiausia Trejybė vaizduojama tradicinio barokinio altoriaus „rėmuose“, kaip iliuziorino altoriaus atmaina (paveikslas paveiksle).

Paveikslas su porėmiu. Matomos kelių kulkų padarytos skylės. Viršuje kampuose nutapyti trys angelai.

Paveikslas sukurtas 1855 metais. Sunkokai įskaitomas įrašas nugarinėje paveikslo pusėje rodo, kad jo autorius yra Nemakščių parapijos filialistas Pranciškus Kondrasevičius [Franciszek Kondraszewicz].
Europos meno istorijoje yra nemažai atvejų, kai dėl kokio nors ypatingo įvykio ar nutikimo, pavyzdžiui, gaisro, stebuklingai išlikusiems paveikslams priskiriamos stebuklingos galios ir jiems prigyja tas neeilines aplinkybes atitinkantis titulas ar pavadinimas. Tad nors šio paveikslo klasikinis ikonografinis tipas yra „Dievo Motina su Kūdikiu“, muziejaus direktorius Antanas Ivinskis jam suteikė kitą – „Sušaudytosios Madonos“ – pavadinimą.
Drobėje matomos kulkų išvarpytos skylės. Pasakojama, kad, kaip ir visur kitur Lietuvoje, taip ir Nemakščių parapijoje, po Antrojo pasaulinio karo buvo vykdomos pokario rezistentų naikinimo akcijos. Vienos iš jų metu, vadinamieji „stribai“ – sovietų NKVD baudžiamojo dalinio naikintojai, manė aptiksią koplyčioje pasislėpusius Lietuvos partizanus. Nepavykus jų rasti, „stribai“ pasityčiojo iš Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo, paleisdami į jį šūvių seriją.

Statula pritvirtinta prie žalio apvalaus pagrindo. Kristus vaizduojamas ant plakimo stulpo sudėtomis rankomis, kuris nudažytas imituojant rudą marmurą. Galva pakreipta į šoną, akys primerktos, ilgi rudi plaukai krinta ant pečių ir rėmina veidą. Veidas pailgas su ūsais ir vešlia ruda barzda, ant kūno nutapytos žaizdos ir kraujas. Kristus be rūbų, tik klubus dengia pilkos spalvos perizonijus.

Tai XIX amžiaus nežinomo vietinio Žemaitijos meistro kūrinys. Viena iš Kristaus kančios ciklo dalių yra Jėzaus nuplakimas. Kaip ir daugelio kitų šventųjų egzekucijos, taip ir ši scena vaizduojama su atitinkamais atributais. Nuplaktojo veidas daugiau kupinas atlaidumo žiauriam pasauliui, nei asmeninės kančios. Matyt, čia užgimsta Jėzaus Gailestingumas!

Kryžius lotyniškas, kaltinis, dvigubas. Pagrindinės šakos kiaurinės, kurias  pratęsia prie kiekvieno galo pritvirtintos trilapio formos kiaurinės. Jų galai puošti išplotais stilizuotų lelijų žiedais. Kiekvienoje kryžiaus šakų pažastyje yra trys spinduliai. Kraštiniai plonesni, vingiuoti, vidurinis tiesus, užbaigtas išplotu pailgu lapeliu. Šakų susikryžiavimas ir spinduliai sujungti atskiru žiedu, dėl to kryžmos centre susidaro ažūrinė rozetė. Visą konstrukciją laiko stambokas monolitinis stiebas. Prie jo pritvirtintos keturių juostų įtvaras. Apačioje stiebo, ties juostų išsišakojimu, brūkšneliais ornamentuotas žiedas laiko įtvarą. Kievienoje įtvaro juostoje keturios tvirtinimo skylės. Pagrindinės ir dekoratyvinės dalys sutvirtintos kaltinėmis kniedėmis.

Viena iš reikšmingų Žemaičių vyskupystės bažnytinio meno sričių yra bažnytinė kalvystė. Vietiniai kalviai gamindavo antkapinius paminklus, religinėms apeigoms skirtus metalinius bažnytinius žibintus, įvairios paskirties kryžius.
Šis XVIII amžiaus vidurio metalinis kryžius yra susijęs su vyskupu Jonu Dominyku Lopacinskiu – šių rūmų bei Janapolės vyskupo rezidencijos ir tenykštės bažnytėlės fundatoriumi. Jis, skirtingai nei dauguma jo pirmtakų bei įpėdinių Žemaičių vyskupų, rezidenciją įsikūrė tuometinėje Varnių parapijos teritorijoje – filijoje – Viržuvėnuose. Nuo šio vyskupo vardo kilo ir naujasis šios gyvenvietės pavadinimas – Jono miestas arba Janapolė. Ilgainiui Janapolė buvo atskirta nuo Varnių parapijos ir tapo atskira parapija. XX a. vietinio kraštotyrininko Prano Vasiliausko žiniomis, Lopacinskio dvare dirbo kraštotyrininko protėvis kalvis Petras Vasiliauskas, kuris atlikdavo ir vyskupo ar kitus bažnytinius užsakymus. Veikiausiai jis galėjo nukaldinti ir šį senosios Janapolės bažnyčios bokšto kryžių.
Kryžius su dviguba kryžma gali liudyti dar ir apie XVIII amžiaus pradžioje siautusį Didįjį Prūsų marą, kurio atminimui, arba veikiau maro atgrasymui, jis ir buvo nukaldintas. Kalvis Petras pats buvo apsigyvenęs nuo maro ištuštėjusiame ūkyje, tad galėjo turėti intenciją sukurti kryžių, saugantį nuo maro rykštės. Dvikryžmius medinius kryžius XVIII–XX amžiuje Lietuvoje buvo įprasta statyti maro kapinaitėse.

Žibintas daugiakampis, platėjantis į viršų, su karūna. Apačia papuošta trimis keturlapėmis rozetėmis ir žaliomis palmės šakelėmis. Rėmas iš karpytos ir kalstinėtos skardos, su šešiais įvairių spalvų stikliniais langeliais, kuriuos prilaiko iš skardos susukti vamzdeliai. Žibinto viršų ir apačią puošia iš skardos iškarpyti ir suformuoti bumbulai, lelijų žiedai ir kiti papuošimai. Karūnos viršuje pritvirtintas bronzinis varpelis. Žibintas pritvirtintas ant vyšnine spalva dažyto medinio koto; šis iki pusės aplenktas skarda, kurio apačioje suformuotas nodusas.

1830 m. išspausdinta kunigo vertėjo Stanislovo Čerskio knyga „Žemaičių vyskupijos aprašymas“ („Opis Żmudzkiey Dyecezyi...“), su puikiai išlikusiais trimis priedais – paties kun. S. Čerskio medžio raižykloje raižytais Žemaičių vyskupijos, Skuodo dekanato bei Salantų parapijos žemėlapiais. Knyga spausdinta lenkų kalba, viršeliai margi. 91 psl. Priešlapyje ęsantis įrašas subraukytas.

337 puslapių knyga išspausdinta Juozapo Zavadskio spaustuvėje Vilniuje. Tai pirmasis 1848 m. leidimo tomas su originaliu plonu viršeliu ir autoriaus autografu - 1861 m. dedikacija Darbėnų klebonui Pryžgintui.

Ši knyga unikali keliais aspektais. Pirmiausia tuo, kad tai yra vienintelis žinomas šios knygos egzempliorius su pirmuoju plonu viršeliu, be to – su dedikacija, autoriaus autografu. Lietuvos kultūrai šis leidinys itin reikšmingas, nes rodo, jog XIX amžiaus viduryje jau buvo permąstoma praeitis, aukštoji dvasininkija jautė poreikį turėti parašytą savo vyskupystės istoriją. Kaip žinia, Žemaičių vyskupystės istoriją įvairiais formatais rašė ne tik Stanislovas Čerskis ar Motiejus Valančius, bet ir kiti Žemaičių dvasininkai. Tai prelatas Benediktas Smigelskis, kanauninkas Vincentas Juzumas.

Knyga margais popieriniais viršeliais, su trimis odiniais raišteliais. Nugarėlė odinė. Lapai perverti sukta linine virvele, kurios galai užantspauduoti raudono lako antspaudu. Įrašai daryti lotynų kalba, knygoje 129 lapai.

Bažnyčios dokumentai, metrikai bei kiti rankraščiai ir šiais laikais visuomenei tarnauja kaip svarbus istorijos šaltinis. Parapijose iki šių dienų yra vedamos trijų svarbiausių gyvenimo įvykių – krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos. Muziejuje eksponuojamos dvi metrikų knygos mus pasiekė net iš XVII amžiaus. Abi jos priklausė Akmenės parapijai.
Bažnytinės metrikų knygos kito kaip ir visa kultūra: keitėsi knygų formatas, turinio apimtis, kalba. Ankstyvajame Žemaičių vyskupystės istorijos etape metrikų knygos būdavo rašomos lotynų kalba. Apytikriai nuo XVIII amžiaus pabaigos įsitvirtino lenkų kalba. Ją XIX amžiaus penktame dešimtmetyje pakeitė rusų kalba, nes 1792–1795 metais padalijus Abiejų Tautų Respubliką ir Lietuvą užvaldžius caro protektoratui, naujoji pasaulietinė valdžia suvalstybino ir Katalikų Bažnyčią, nacionalizavo bažnytines beneficijas, įvedė metrikų formuliarų knygas, paruoštas vietiniams katalikams svetima rusų kalba. Lietuvių kalba bažnytiniuose metrikuose įsitvirtino tik XX a. pradžioje, Lietuvą paskelbus nepriklausoma valstybe. Tiesa, yra randama ir tokių unikalių bažnytinių metrikų knygų, kuriose greta senųjų lotyniškų įrašų yra ir lietuviškų tekstų. Kadangi tikinčiųjų daugumą sudarė lietuviai katalikai, čia pavardės beveik visur užrašytos lietuviška forma. Šie dokumentai yra svarbūs tyrinėjant lietuvių kultūros istoriją, vykdant visuomenėje populiarius genealoginius tyrinėjimus.
Žemaičių vyskupystės dekanatai darydavo parapijų metrikų nuorašus. Jie būdavo saugomi dekanatų centruose arba Varnių konsistorijoje – šiuolaikinę vyskupijos kuriją atitinkančioje įstaigoje. Įvairių krašto okupacijų metu didžioji dalis šių metrikų knygų yra atsidūrusios valstybiniuose archyvuose, kai kurios – nacionalinėse bibliotekose ir muziejuose.
Gretimoje vitrinoje – 12 mūsų ekskursijos numeriu pažymėtas eksponatas.
(12) Vyskupo Antano Tiškevičiaus „Medininkų vyskupijos sinodo“ knyga
Žemaičių vyskupystės istorijoje svarbus yra vyskupo Antano Tiškevičiaus rūpesčiu Vilniuje, Jėzuitų akademijos spaustuvėje, 1752 metais išspausdinta Medininkų vyskupystės sinodo priimtų dokumentų medžiaga. Medininkų vardu Žemaičių vyskupystė oficialiai buvo vadinama nuo pat jos įkūrimo 1417 metais iki XVIII amžiaus pabaigos. Medininkų arba Žemaičių vyskupystės sinodai buvo kolegialūs susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo vietinė kanauninkų kapitula, diecezijos dvasininkai bei kiti atstovai. Šiuos susirinkimus Bažnyčios reikalams aptarti ir spręsti rengdavo vyskupas Antanas Tiškevičius ir jo pirmtakai Jurgis Tiškevičius bei Juozapatas Karpis. Daugiausiai sinodai būdavo šaukiami Varniuose, kartais – kitoje tradicinėje Žemaičių vyskupų rezidencijoje, tai yra Alsėdžiuose. Pirmasis sinodas vyko 1636 metais, o paskutinis – 1752-aisiais. Visų sinodų priimti dokumentai tapdavo privalomi Žemaičių vyskupystei ir būdavo paskelbiami panašia forma, kaip ir ši knyga.

Žemaičių vyskupystės istorijoje svarbus yra vyskupo Antano Tiškevičiaus rūpesčiu Vilniuje, Jėzuitų akademijos spaustuvėje, 1752 metais išspausdinta Medininkų vyskupystės sinodo priimtų dokumentų medžiaga. Medininkų vardu Žemaičių vyskupystė oficialiai buvo vadinama nuo pat jos įkūrimo 1417 metais iki XVIII amžiaus pabaigos. Medininkų arba Žemaičių vyskupystės sinodai buvo kolegialūs susirinkimai, kuriuose dalyvaudavo vietinė kanauninkų kapitula, diecezijos dvasininkai bei kiti atstovai. Šiuos susirinkimus Bažnyčios reikalams aptarti ir spręsti rengdavo vyskupas Antanas Tiškevičius ir jo pirmtakai Jurgis Tiškevičius bei Juozapatas Karpis. Daugiausiai sinodai būdavo šaukiami Varniuose, kartais – kitoje tradicinėje Žemaičių vyskupų rezidencijoje, tai yra Alsėdžiuose. Pirmasis sinodas vyko 1636 metais, o paskutinis – 1752-aisiais. Visų sinodų priimti dokumentai tapdavo privalomi Žemaičių vyskupystei ir būdavo paskelbiami panašia forma, kaip ir ši knyga.