Tai nežinomo lietuvių dailininko XVII a. viduryje tapyto barokinio reprezentacinio portreto (saugomo Lietuvos dailės muziejuje), kuriame vaizduojamas visafigūris Vytautas Didysis, nežinomo autoriaus kopija. Jonas Mačiulis-Maironis kopiją užsakė, tikėtina, apie 1930 m. – tuosius metus, kai Lietuvoje buvo iškilmingai minimos penkiašimtosios Vytauto Didžiojo mirties metinės. Tačiau ir šiaip poetas ypatingai vertino Vytauto Didžiojo asmenį, skyrė jam savo draminę trilogiją, parašydamas dramas „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“ ir „Vytautas Karalius“, kurios buvo pastatytos Kauno valstybės teatre. Yra išlikusi nuotrauka, kurioje Maironis sėdi savo darbo kabinete prie šio paveikslo 1931 04 19. Teatralas Vladas Sipaitis, atsiminimuose rašo: “/... / ir tada Maironis man pasakė: „Iš visų savo herojų ypač pamėgau Vytautą.“ Ilga pauzė, toliau: „Mano likimas kažkuo susikimba su juo!..“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 658)
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Kazys Šimonis (1887–1978) – vienas populiariausių  XX a. Lietuvos dailininkų, kuris atstovauja fantastinei ir kartu modernistinei dailei. Dailininko sugebėjimas jungti fantastinius motyvus su tautosaka bei to laikotarpio naujomis stilistinėmis srovėmis tapo išskirtiniu K. Šimonio kūrybos bruožu. Kad Maironio namus puošė dailės kūriniai, o tuo pačiu ir keli K. Šimonio darbai, matyti išlikusiose autentiškose fotografijose bei minima amžininkų atsiminimuose:
„Maironies salonai gražūs; ne tiek turtingi stilingais baldais, kiek gausiai dekoruoti vertingais dailininkų paveikslais, originaliais ir brangiai kopijuotais“ (J. Tumas-Vaižgantas // Kn.: Vaižganto Raštai. 1933. T. 19. p. 240).
„O kaip su vaizduojamuoju menu – tapyba, skulptūra ir t. t.? – Maironis nebūtų buvęs aukštos kultūros inteligentas, kad nebūtų jos mėgęs, / ... /  – tad ir pats tuo domėjos ir bandė įsigijęs papuošti didinguosius savo rūmus. / .. / šita meno šaka jis domėjosi tik probėgomis, įsigydavo meno kūrinių kartais visai atsitiktinai (sakysim, kaip dovanas) arba nusipirkdavo nelabai apgalvotai, nesilaikydamas kokio plano, neatsižiūrėdamas reikiamai į puošiamų kambarių stiliaus išlaikymą – tad susidarydavo jo rūmuose mišinys gana margas ir nelygiavertis. (M. Vaitkus // Kn. Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 643–644).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Sofija Dembovskytė-Riomerienė  (1885–1972) tapybos mokėsi Miunchene, Krokuvoje, Paryžiuje. Po I-ojo pasaulinio karo ištekėjo už Tytuvėnų dvaro valdytojo Eugenijaus Riomerio. S. Riomerienė kūrė akvarele, pastele, aliejiniais dažais. Ji taip pat raižė, sukūrė grafikos darbų, bet daugiausiai tapė. Sukūrė nemažai iškilių žmonių portretų.
S. Riomerienę ir Maironį siejo ilgametė bičiulystė, jiedu svečiavosi vienas kito namuose, o 1923 m. dailininkė pradėjo kurti vieną geriausių poeto portretų, kurį jam padovanojo 1924 m. Tai subtili pastelė, prislopintų spalvų, poeto portretas iki krūtinės. Poeto albumuose saugomos Sofijos nuotraukos su dedikacijomis Maironiui, o Maironis, dėkodamas už savo portretą, jai sukūrė ir padovanojo eilėraštį:
Išliksiu aš gyvas paveiksle tame,
Net tuomet, kai kūnas, užbertas žeme,
Ilsėsis, klajones užbaigęs visas!..
Išliksiu ne vienas: išliksi vardu,
Kuri sumaningai pirštelių raštu
Nemirštamas atvaizdui dėjai varsas.
Nors mūsų pasauliai kita mintimi
Nuausta, vardai sau neliks svetimi,
Net žemės klajones užbaigus visas.
Maironio bute kabo dar vienas gražus S.Riomerienės tapybos darbas – „Lietuvaitės galvutė“ (1927).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Barokinis kartušu vainikuotas trijų dalių didžiulis veidrodis raižytuose raudonmedžio rėmuose, iliuziškai praplečiantis salono erdvę. Maironis jį greičiausiai parsivežė iš Peterburgo, o gal vėliau užsisakė specialiai savo buto rokoko stilaus Raudonajai svetainei, kadangi šis kambarys tuomet buvo labai puošnus: žydros sienos su tapytomis rožėmis, balti paauksuoti gipsatūriniai ornamentai, apšviesti įspūdingos kriaušės formos krištolo liustros. Tad dekoratyvus veidrodis, skirtas ne funkciniam naudojimui, o kaip įspūdingas puošybos elementas čia labai tiko. Jis pakabintas gana aukštai. Yra išlikę keletas fotografijų, kuriose poetas su svečiais sėdi Raudonojoje svetainėje, veidrodžio fone apie 1930 m. Amžininkai savo prisiminimuose taip pat mini šį veidrodį, akcentuodami, jog dažniausiai viešnios „priekaištaudavo“ šeimininkui, kodėl jos negalinčios matyti savo atvaizdų...
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Dailininko Jono Janulio (1888–1973) 1929 m. tapytas Jono Mačiulio-Maironio portretas, kurio užsakymas buvo itin konkretus. Maironis norėjo savo atvaizdu papuošti raudonąjį saloną, kuriame svečiuodavosi Lietuvos dvasininkijos, politikos ir meno elitas. Numatė portretui vietą, dailininkui nurodė, jog pozuosiąs Raudonojoje svetainėje ant sofutės, turi būti matoma autentiška aplinka, pozuotojas norėjęs, jog portrete skleistųsi abi jo gyvenimo pusės – dvasininko ir rašytojo. Šeimininko idėja buvo įgyvendinta, portretas pakabintas ant nurodytos sienos ir pasiekęs savo tikslą. Svečiai grožėjosi atvaizdu ir žaismingai ieškojo bendrų detalių tarp kambario ir portreto. Darbas toje pačioje vietoje kabo iki šios dienos, lankytojai ir dabar tyrinėja paveikslo ir kambario sutapimus. J. Janulio portretas yra įdomus, patikęs šeimininkui. Jame Maironis kunigo drabužiais, tačiau be insignijų, vienoje rankoje parkeris, kitoje sulenktas rašymui sąsiuvinis, daug buities detalių – laikrodis, vaza su gėlėmis, sofa. Galbūt šiame portrete jaučiama daugiau namų, laikmečio dvasios nei paties poeto gelmės...
Dailininkas J. Janulis atsiminimuose rašė: „1924 m. piešiau Maironio portretą. Bendrauti teko su juo tik tiek, kiek buvo reikalinga piešimui. Kalbėdavomės mažai. Ateidavau – ir sėsdavom prie darbo. Kartą Maironis sakė, kad jo portretą piešęs P. Kalpokas. Bet Maironiui tas portretas nelabai patiko, nes esą dailininkas nupiešęs per žemą kaktą.
– Kaktą reikėjo išryškinti, padaryti aukštesnę. Vis dėlto aš poetas, rašytojas. Tai turi jau iš paveikslo matytis.
Maironis suprato meną ne kaip gryną tikrovės kopiją, o kaip apibendrintą, psichologiškai suvoktą žmogaus ar gamtos atvaizdavimą.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p.663–664)
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Jono Mačiulio-Maironio sesers Marcelės Mačiulytės (1864–1958) kraičio skrynia, pagaminta nežinomo meistro XIX a. pabaigoje, tikėtina, Betygalos valsčiuje (dabar – Raseinių r.). Masyvi medinė, kaustyta (apkalta kalvio darbo geležinėmis juostomis), pakojai išpjaustyti. Skrynią M. Mačiulytė į Maironio butą atsivežė iš tėvų namų Bernotuose (Raseinių r.), kai 1910 m. atsikraustė gyventi pas jį į Kauną. Iš M. Mačiulytės atsiminimų: „Aš sakiau jam [broliui Jonui Mačiuliui], kad netekėsiu, o eisiu pas jį už šeimininkę. Tas nutarimas, padarytas dar mums mažiems esant, išsipildė. Gyvenau pas jį apie 30 metų, ligi jo mirties [1932 m.], nuo to laiko, kai grįžo į Kauną [1909 m.], baigęs mokslus.“ (D. Lipčiūtė-Augienė. Tėviškėje // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 409) .
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Staltiesę su monograma M M [Marcelė Mačiulytė]  išaudė Jono Mačiulio-Maironio vyriausioji sesuo Pranciška Mačiulytė (1859–1942), o monogramą išsiuvinėjo sesuo Marcelė Mačiulytė (1864–1958), kuri daugelį metų gyveno kartu su Maironiu ir rūpinosi jo buitimi. Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo: „Vos tik Maironiui iš Petrapilio dvasinės akademijos grįžus Lietuvon [1909 m.], Kauno kunigų seminarijon rektoriauti, sesuo Marcelė persikelia iš tėviškės (tuo metu ji gyveno Betygaloje) šeimininkauti ir nepalieka savo brolio ligi jo mirties [1932 m.].“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 538). Maironio memorialiniame bute yra ir daugiau seserų austų audinių su brolio monogramomis.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

RÖnisch yra viena garsiausių muzikos instrumentų gamyklų, veikianti nuo 1845 m. iki šių dienų. Ją Drezdene įkūrė J. C. G. Rönisch (1814–1894). 1898 m. šios gamyklos filialas buvo įkurta St. Peterburge. Jonas Mačiulis-Maironis 1909 m. grįžo iš Peterburgo, įsigijo didelius rūmus Kaune, Rotušės aikštės kampe. Jo butas buvo vienas didžiausių ir puošniausių, į kurį poetas kviesdavo daug svečių, kūrė muzikinio literatūrinio salono atmosferą. Todėl įsigijo fortepijoną. Tikslūs įsigijimo metai nėra žinomi, tačiau amžininkų prisiminimuose fiksuojama, jog šiuo instrumentu yra groję visi to meto garsiausi pianistai, Maironis labai mėgo klasikinę muziką, ypač Vagnerį, Šopeną. Mykolas Vaitkus savo atsiminimuose rašo: „Pats jis [Maironis] nevaldė jokio instrumento. Stovėjo jo salone senas fortepijonas, bet vien kad, kartais svečius norint pavaišinti muzika, pagrotų juo kuris kviestas pianistas ir paakompanuotų kokiai dainininkei.“ (M. Vaitkus. Maironio kultūriniai interesai // Draugas. 1953, Nr. 14, 20,26.). Fortepijonas tarnauja iki šiol, juo per muziejaus renginius taip pat skambina garsiausi šio meto pianistai, kompozitoriai.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Jono Mačiulio-Maironio tėvas Aleksandras Mačiulis (1826–1893). Tai vienintelė Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma poeto tėvo portretinė nuotrauka. Iš Maironio dukterėčios Julijos Lipčiūtės-Gečienės atsiminimų: „[Maironis] Nepaprastai mylėjo savo tėvą. Kur tik galėjęs ir kaip mokėjęs, jį imituodavęs. O Maironio tėvas visoj apylinkėj buvo laikomas labai gudriu. Pas jį nuolat kaimynai, neišskiriant nė bajorų, atvykdavę įvairiais reikalais pasitarti. Buvo net toks posakis prigijęs: „Apgauk šunį – ne Mačiulį“. (D. Lipčiūtė-Augienė. Tėviškėje // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 411).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Dailininko Jono Šileikos (1883–1960) 1924 m. tapytas Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) portretas. Tai vienintelis portretas, kuriame poetas vilki pasauliečio drabužiais. Profesiją išduoda tik prelato žiedas ant dešiniosios rankos bevardžio piršto. Maironio archyve apie šį portretą nėra jokių užuominų, tačiau įdomus dokumentas aptiktas Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, J. Šileikos archyve – lapelis su Maironio rankraščiu, ant kurio užrašyta: „Graži tu mano brangi tėvyne, šalis kur miega kapuos didvyriai...” Užrašyta lapo viršuje, tuomet ta pati eilutė per lapo vidurį, o apačioje pasirašyta „Maironis“. Kol nebuvo surastas šis rankraštis, kurį J. Šileika panaudojo tapydamas portretą, buvo galima įtarti, kad galbūt tapyta iš fotografijos, poetui nepozuojant, tačiau iš Maironio rankraščio aiškėja, kad bendradarbiauta ir pozuota, nes užrašytas tekstas pavaizduotas ir portrete. 1939 m. portretas iškeliavo į  Niujorko pasaulinę meno parodą, vykusią tais pačiais metais. Kai paroda baigėsi, Europoje buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir meno kūriniai į Tėvynę tada negrįžo. Maironio portretą  priglobė lietuvis bankininkas John Krotkas (Jonas Krotkus). 2011 metų spalio mėnesį po ilgų klajonių poeto portretas parkeliavo į Maironio namus, jį atvežė JAV lietuvių kultūrininkė Marija Remienė.

Ąžuolinė indauja, pagaminta nežinomo meistro XX a.antrajame dešimtmetyje. Masyvios konstrukcijos, puošta augalinių motyvų drožiniais, spiralinėmis kolonomis, balto marmuro stalviršis (viduriniosios dalies), medžio inkrustacijų stalviršiai (dviejų kraštinių dalių). Kada ir kur šią ypač puošnią, didžiojoje svetainėje stovėjusią, indaują įsigijo Jonas Mačiulis-Maironis – nežinoma.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Virdulys pagamintas XX a. pradžioje Rusijoje A. Morozovo fabrike. A. M. Morozovo virdulių gamyklos Tuloje buvo įkurtos dar 1785 m. Kada ir kur Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šį virdulį – nežinoma. Ona Giedraitytė-Gžegužauskienė, dirbusi Maironio namuose Kaune nuo 1913 m., atsimena, kad rašytojo namuose „samovaras buvo“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 534)
Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo: „Virtuvas užsispyrusiai šnypščia, ir vakarienė uždangstyta laukia. Laukiam ir mudvi su teta Marcele [Maironio sesuo M. Mačiulytė, gyvenusi kartu su broliu ir rūpinusis jo buitimi 1909–1932 m.] pareinančio dėdės...“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 541)
Virdulys stovi Maironio buto šeimyniniame valgomajame, kuriame poetas vakarieniaudavo su artimiausiais namiškiais, kai nebūdavo svečių.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.