Visus, praveriančius Jono Mačiulio-Maironio buto duris, pasitinka kanklių stygomis skambanti kompozitoriaus Juozo Naujalio dainos  „Lietuva, brangi“ melodija, kurios žodžius sukūrė Maironis. Kanklių viduryje yra įrašas [dedikacija Maironiui]: „Mylimas Dainiau! Tų „kanklių balsai", kurie Tau bedainuojant neskambėjo visai, nunai tegu skamba amžinai, nes kankles Tu iš miego prikėlei!" Nėra aišku, kuriais metais šios kanklės buvo įstatytos į Maironio buto pagrindines duris ir atliko tarsi skambučio vaidmenį, tačiau amžininkų, kurie svečiavosi pas poetą, prisiminimuose kanklės dažnai paminimos. Jas pagamino Jonas Garalevičius (1871–1943) – Lietuvos muzikos instrumentų meistras, tautinio sąjūdžio veikėjas, aviacijos konstruktorius, verslininkas. 1898 m. J. Garalevičius atvyko į Kauną, susipažino su kompozitoriumi Juozu Naujaliu, per kurį gavo pasiūlymą pataisyti vargonus Kavarsko bažnyčioje. Užsakymų vis daugėjant, prasidėjo savarankiška J. Garalevičiaus veikla. Kaune Daugirdo g. nusipirko namą. Spaudoje esama duomenų, kad jame 1905 m. įsirengė vargonų dirbtuvę „Fabrika muzikos instrumentų“. 1898–1914 m. suremontavo, restauravo, perstatė apie 100 vargonų, pastatė apie 20 naujų vargonų. Parašė tris kankliavimo vadovėlius (pirmasis 1910 m.).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Originalus „Žalgirio mūšis“ – Jano Mateikos paveikslas buvo nutapytas 1878 m., yra 426 × 987 cm dydžio, saugomas Varšuvos nacionaliniame muziejuje. Šis batalinis paveikslas – garsiausias dailininko darbas. Paveikslas nutapytas remiantis lenkų kronikininku Jonu Dlugošu (1415–1480). Jame galima identifikuoti apie 90 istorinių asmenų. Maironis labai mėgo šį paveikslą rodyti svečiams, jį analizuoti, buvo atpažinęs ir išsinagrinėjęs visas istorines paveikslo asmenybes, poetas ypatingai vertino Vytauto Didžiojo, esančio paveikslo centre,  asmenį. Dailininkas Juozas Ignatavičius (1884–1940) nutapė tris J. Mateikos „Žalgirio mūšio“ kopijas apie 1929–1932 m. (V. Jankauskas. Juozas Ignatavičius ir tarpukario Lietuvos istorinė tapyba // Menotyra. 2002. N. 2(27). p. 57) Viena šių kopijų kabojo Jono Mačiulio-Maironio buto Kaune prieškambaryje: „Prieškambary buvo paveikslas „Mūšis“ ...(Ona Giedraitytė-Gžegužauskienė // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 536).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Kur ir kada poetas Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šią puošnią rokoko stiliaus vazą nėra žinoma. Tikriausiai parsivežė iš Peterburgo, kuriame gyveno 1894–1909 m. Grįždamas iš Rusijos sostinės, Maironis parsivežė nemažai baldų, paveikslų, suvenyrų. Vaza stovėjo Maironio buto prieškambaryje. Atvykę svečiai joje palikdavo savo vizitines korteles. Muziejaus fonduose Maironio archyve saugoma apie 600 vizitinių kortelių, iš kurių galima spręsti, kad poeto namų slenkstį buvo peržengęs prezidentas A. Smetona, Seimo pirmininkas A. Stulginskis, dailininkas A. Varnas, kompozitorius J. Naujalis, kunigas P. Penkauskas ir kiti valstybės, dvasininkijos, mokslo veikėjai, įvairių sričių menininkai.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Lazda gumbuota, nulakuota, šviesiai rudos spalvos, pagaminta iš medžio šaknies. Išlikusi ne viena nuotrauka, kurioje Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932) įamžintas su šia lazda. Vieną tokią fotografiją  poetas nusiuntė atminimui Uršulei Jokūbauskaitei (1897–1980) į Ameriką. Ji buvo JAV lietuvių veikėja, žurnalistė, literatė, domėjosi Maironio kūryba, rinko apie jį medžiagą, prašė nuotraukos. Jiedu 1928–1930 metais susirašinėjo. Poetas, siųsdamas Uršulei laiškelį 1929 metų gruodžio 20 dieną, apie šią nuotrauką taip parašė: „Pats Maironis, atvykęs lazda pasiremdamas, sveikina Tamstą Naujais metais, linkėdamas sveikai ir laimingai juos sutikti, ir praleisti, ir daug, daug malonių valandėlių juose patirti, o labai retai giliai atsidusti, jei be to jau negalimas žmogaus gyvenimas.“ Poetas turėjo ir daugiau lazdų, Palangoje vaikščiodavo su lengva plona lazdele. To meto kultūroje lazda buvo ir mados atributas. 
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Kabinetinis rašomasis stalas, nežinomo meistro pagamintas iš ąžuolo XX a. pradžioje. Dvi stalčių dėžės, puoštos medžio inkrustacijomis, ir nuimamas stalviršis su trimis stalčiais. Stalviršio vidurinioji dalis aptraukta žalia gelumbe. Kada Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šį stalą – nežinoma. Stalas stovėjo Maironio darbo kabinete, jo bute Kaune. Virš darbo stalo kabojo J. Mioduševskio tapytas Maironio portretas. Kaip teigia amžininkai, prie šio darbo stalo poetas, būdamas Lietuvos universiteto profesorius, egzaminuodavo studentus.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Krucifiksą pagamino Varšuvoje dirbęs auksakalys Augustinas Teodoras Werneris (1836–1902) (ant pagrindo smulkiu šriftu išgraviruota: „T. Werneris“) apie 1894 m. Jį Jonui Mačiuliui-Maironiui padovanojo Kauno kunigų seminarijos, kurioje jis dėstė 1892–1894 m., auklėtiniai. Ant pagrindo išgraviruotas įrašas lotynų kalba: „Carissimo Professori Yoanni Maculewicz grati alumni Seminaru Samogitiensis A. D. 1895. [Brangiausiam profesoriui Jonui Maciulevičiui dėkingi Žemaičių seminarijos auklėtiniai. 1895 m.]. Įteikdami šią dovaną, Kauno kunigų seminarijos klierikai atsisveikino su savo dėstytoju, kuris 1894 m. išvyko dirbti į Peterburgo dvasinę akademiją. „Pasakojama, kad Maironis, kai dar tebebuvęs seminarijos dėstytoju, su savo klausytojais buvęs draugiškai artimas, o kai reikėjo išvykti į Petrapilio dvasinę akademiją, jis jautriai beveik su ašaromis atsisveikino su kiekvienu atskirai.“ (Kazys Žitkevičius // Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 464).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Prancūziškas figūrinis laikrodis su kūgine švytuokle, pagamintas XIX a. pabaigoje garsaus laikrodžių meistro Eugene Farcot (Henry Eugène Adrien Farcot (1830–1896) (laikrodžio mechanizmo antroje pusėje yra šio meistro ženklas). Laikrodžio serijos numeris 4941. Jo dizainas sukurtas prancūzų skulptoriaus Phillipe H. Mourey (1840–1910) (skulptūros antroje pusėje įspausta – „PH. MOUREY“): bronzinė romėnų deivės medžiotojos Dianos skulptūra, laikanti švytuoklę, stovi ant bronziniais ornamentais puošto balto alebastro postamento, į kurį įmontuotas geltono metalo su romėniškais skaitmenimis laikrodis. Laikrodį Maironis parsivežė iš Peterburgo, jis stovėjo ant specialios lentynėlės darbo kabinete prie darbo stalo. Amžininkai atmena, kad poetas mėgęs laikrodžius ir namuose jų turėjęs ne vieną.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Šis Jono Mačiulio-Maironio portretas yra ankstyviausias iš visų jo portretų. Jį 1904 m. nutapė Jan Ostoja Mioduševskis (Mioduszewski, g.1831 – m.1906), lenkų kilmės dailininkas, kuris mokėsi Peterburgo Imperatoriškojoje menų akademijoje, įgijo istorinės tapybos ir portretų tapymo menininko laipsnį, tobulinosi Paryžiuje, pelnė įvairių apdovanojimų – medalių ir diplomų. Kartkartėmis sugrįždavo į Peterburgą. Apie Maironio ir dailininko J.O. Mioduševskio santykius nėra išlikusių žinių, bet aišku viena – jie buvo pažįstami, nes profesoriaudamas Peterburgo dvasinėje akademijoje (1894–1909), poetas turėjo platų draugų ratą ir aktyvų interesų lauką. Šis, tuomet dar tik keturiasdešimt dvejų metų Maironio portretas, yra ir pats iškiliausias, puošniausias, spalvingiausias, su visomis Peterburgo dvasinės akademijos prorektoriaus ir profesoriaus  regalijomis, žiedais, purpuro spalvos mantija. Sėdi prie stalelio, ant kurio padėta knygų ir kepuraitė – biretas. Rankoje nedidelė knygelė – lyg „Pavasario balsų“ tomelis. Šis reikalavimas – pavaizduoti portretuose ne tik kaip dvasiškį, bet ir kaip rašto žmogų, išliks ir vėliau Maironį tapysiantiems dailininkams. Portreto antroje pusėje yra dailininko J.O.Mioduševskio įrašas [vertimas iš lenkų k.]: Žemaičių diecezijos kanauninko Jono Maciulevičiaus, Romos katalikų dvasinės akademijos Peterburge šv. teologijos dr., inspektoriaus ir profesoriaus portretas. Piešė Janas Mioduševskis, dailininkas iš Paryžiaus. Peterburgas. 1904 metai. J.O.Mioduševskio tapytą portretą su puošniais aukso spalvos rėmais Maironis parsivežė į Kauną, jis iki šiol kabo toje pat vietoje, kurią išrinko šeimininkas – darbo kabinete virš rašomojo stalo. Šiame kambaryje galima pamatyti dar vieną J. Mioduševskio darbą – Bartalomėjaus Estebano Muriljo (Bartolomé Esteban Murillo) paveikslo „Šventoji šeima“ itin kokybišką kopiją.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Stalas-pultas yra pušinis, stalviršio vidurinioji dalis apmušta žalia gelumbe. Jo viršus pasikelia kaip dangtis, o gilumoje  yra du maži stalčiai, šonuose – ištraukiamos lentynėlės. Kazimieras Urbonas, kuriam teko lankytis Jono Mačiulio-Maironio namuose Kaune apie 1930 m., atsimena: „Kai įėjau į poeto kabinetą, jis stovėjo prie savo rašomojo stalo. O tas stalas buvo ne toks kaip visi. Aukštas, siekė poeto krūtinę, kad buvo galima stačiam rašyti ir skaityti.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 595).  Patį stalą, o gal jo idėją Maironis parsivežė iš Peterburgo. 20-jo amžiaus pradžioje rusų rašytojų butuose tokio stiliaus stalai nebuvo naujiena. Stalas-pultas stovėjo darbo kabinete prie sienos į Rotušės aikštės pusę, todėl buvo galima pro šiuos langus matyti ryte tekančią saulę. Maironis mėgo rašyti ankstyvais rytais. Galbūt prie šio stalo-pulto yra sukūręs ne vieną poezijos eilutę.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Supamasis krėslas, pagamintas iš buko XX a. pradžioje, pagal M. Thoneto (1796–1871) technologiją (medžio lenkimo technologija, pritaikyta serijinei baldų gamybai, pirmą kartą užpatentuota 1841 m.)  ir dizainą. M. Thoneto fabrikų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo ir Rusijos imperijoje, o M. Thoneto dizaino baldai buvo populiarūs Rusijoje. Kada ir kur supamąjį krėslą įsigijo Jonas Mačiulis-Maironis – tiksliai nėra nežinoma, tačiau didžiausia tikimybė, jog poetas šį baldą parsivežė, grįždamas 1909 m. iš Peterburgo, kuriame buvo praleidęs 15 metų ir įsigijęs nemažai baldų. Maironio dukterėčia Danutė Lipčiūtė-Augienė atsiminimuose rašo apie poeto namus po jo mirties: „Sunku buvo sustabdyti supamą kėdę, kuri netyčia, lyg vėjo praeinant užgauta, imdavo suptis. Ir stebėjais tik, kad joje jau nematai žvilgant žilųjų garbanų ir auksinių akinių rėmai neblizga ankstyvoje prieblandoje.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 539). Išties Maironis mėgo šiame krėsle leisti savo poilsio valandas.
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Sulankstomas kortų stalelis nežinomo meistro pagamintas XX a. pradžioje. Stalviršio vidurinioji dalis aptraukta žalia gelumbe. Nežinoma kada  ir kur Jonas Mačiulis-Maironis įsigijo šį stalelį. Teatralas Vladas Sipaitis, atsiminimuose rašo: „Mat mano dėdė daktaras Bronius Sipavičius, / ... /, gyveno netoli Maironio, kur ir rašytojas Vaižgantas, ir dažnai apsilankydavo pas poetą palošti kortomis...“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 657). „Tarpais pats vienas [Maironis] dėstė pasiansus“ (Kazimieras Paltarokas. // Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, P. 462).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.

Paskutinis išlikęs Maironio portretas yra tapytas 1931 metais dailininkės Alenos Jurašaitytės-Janulaitienės (1893–1982 ). Ant įrėminimo aplanko įrašyta dedikacija: „Lietuvos poetui Al.(Alena) Janulaitienė. 1931 06.09.“ Dailininkės tėvas Aleksandras Jurašaitis Vilniuje turėjo fotografijos ateljė, buvo garsus dvidešimtojo amžiaus pirmųjų dešimtmečių fotografas, jo duktė Alena mokėsi dailės, tapo gabi portretistė, tačiau daug padėdavo ir tėvui, retušuodama nuotraukas. Ji ištekėjo už teisininko, istoriko, politinio veikėjo Augustino Janulaičio, ir apie 1920 m. šeima iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną. Žinoma, Maironis su A. Janulaičiu buvo pažįstami kaip Lietuvos universiteto profesoriai, o tuo pačiu ir su žmona dailininke Alena.
A. Janulaitienė sukūrė pastelinius portretus ir Maironio, ir jo sesers Marcelės Mačiulytės. Poetui buvo arti septyniasdešimties, o dailininkė jauna, turinti didelių fotografės įgūdžių, pastelę sukūrė gana tikrovišką, tačiau malonių blausių spalvų, poeto veidas šiltas, ramus, žvelgia senyvo gero žmogaus mėlynos akys, žili plaukai, auksinė pensnė su grandinėle, balta apykaklė, juoda pelerina su violetiniais prelato apsiuvais ir tos pačios spalvos sagomis. Be dvasiškio insignijų. Tačiau Maironis vis dar norėjo atrodyti jaunesnis. Jis savo bičiulių klausdavo, ar tikrai atrodąs toks senas kaip portrete? Šis atvaizdas  kabo Maironio darbo kabinete.
Juozas Tumas-Vaižgantas atsiminimuose apie Maironio butą Kaune rašo: „Tarp paveikslų daug jo paties portretų ir bareljefų. Gan greit visi mūsų dailininkai yra Maironį portretavę, jo paties įsakymu, gerai užmokami.“ (Kn.: Literatūra ir kalba. XXI. V., 1990, p. 455).
J. Mačiulio-Maironio (1862–1932) memorialinis daiktas.