Jonas Buračas (1898–1977). Iš etnografinių piešinių rinkinio
Jonas Buračas gimė 1898 m. Sidarių kaime, Radviliškio rajone. Polinkį į meną, kaip ir jo brolis fotografas Balys Buračas, paveldėjo iš tėvo – vaikystėje mėgo drožinėti, piešti. J. Buračas 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje ir mokytojų kursuose, 1921–1927 m. Kauno meno mokykloje, aukštuosiuose piešimo kursuose, grafikos studijoje, 1929–1930 m. tobulinosi Paryžiuje, Berlyne, Rygoje grafikos srityje. Nuo 1936 m. dalyvavo parodose. Nors pasirinkta profesija – grafikas, didžią kūrybinės veiklos dalį dirbo tapybos srityje. Dailininko kūrybos ištakos siekia reikšmingą Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį.
Virtualioje parodoje pristatomi religiniai objektai: geležinių ir medinių kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių bei stogastulpių piešiniai. Preciziškos miniatiūros, supažindinančios su smulkiosios sakralinės architektūros objektais, statytais dar XIX a., sukurtos J. Buračo 1919–1922 metais. Būtent šie piešiniai atspindi ankstyvąjį autoriaus kūrybos periodą. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyve saugomų J. Buračo piešinių, atliktų tušu ir plunksnele, iš viso 80 vnt.
Religinės smulkiosios architektūros piešinius J. Buračas piešė dar nepradėjęs mokytis Kauno meno mokykloje. Todėl po piešinukais pasirašinėjo įvardindamas save „savamoksliu“. Išradingai integruodavo įrašus į piešinių kompozicijas. Taip autorius galėjo tapatintis ir su gamta. Kituose piešiniuose parašai atkartoja kryžiaus skersinio lygiagretumą arba užrašyti įstrižai objekto. Kartais parašydavo tik inicialus. Ankstyviausius piešinius pasirašinėjo nepilna pavarde ir vardu, vėlesnius pilnai. J. Buračas naudojo kaligrafinį šriftą su paraitymais, pagražinimais, kuris atspindi pagrindinio piešinio objekto formas, taip įsiliedamas į kompozicijos visumą. Autoriaus įrašuose – ir gimtojo krašto kryždirbių vardai, ir pavardės: Toleikis, Mikas Raugalas, Šlivinskas, Juozas Zigmantas.
Piešinių skaitmeninių vaizdų pagrindą sudaro medinių kryžių piešiniai. Yra ir geležinių kryžių, jų viršūnių, taip pat kelios koplytėlės. Pagal objekto vaizdavimą galima išskirti šiuos piešinių tipus: religinis objektas, atvaizduotas popieriuje be aplinkos, su daline aplinka ir visiškoje gamtos apsuptyje.
Rodomas miniatiūras pagal meninę raišką galima skirti į tris grupes: dekoratyvus piešinio charakteris, eskiziškas ir pasižymintis intensyviu brūkšniavimu. Pirmoji grupė – lakoniškame piešinyje tiksliai atkartota meninė forma, proporcijos, tikslus geometrinis piešinys. Antroji – reti užpildo, fono brūkšneliai, grafinės linijos ir tušavimas neintensyvus, nėra kontrastų, objekto apimtį išreiškia tikslus perspektyvinis piešinys. Trečias tipas – turtingas įvairių krypčių brūkšniavimas, sudarantis tamsius plotus, ryškius kontrastus ir stipriai dinamiškai išreikštą erdvinę perspektyvą. Šio tipo piešiniai atlikti preciziškai, kruopščiai ir tiksliai, todėl – realistiniai, dvelkiantys jaukumu ir spinduliuojantys sakralia liaudiškos ornamentikos šiluma.
J. Buračas piešė Šiaulių, Ukmergės apskrities kapinėse, Kauno mieste. Didžioji dalis šioje parodoje rodomų skaitmeninių piešinių yra iš gimtojo Šiaulių krašto: Šiaulėnų, Šudaičių, Pakapės, Baltinės, Šilinių, Šaukoto kapinių.
Virtuali paroda yra skirta dailininko Jono Buračo 120-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.
Monika Gineikienė
