Virtualios parodos

Akimirkos žavesys Romualdo Rakausko nuotraukose

Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. rugpjūčio 19 d., Akmenėje. 1959–1962 m. studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką. 1961–1963 m. savaitraščio „Literatūra ir menas“ fotokorespondentas, 1963–1967 m. – žurnalo „Mūsų gamta“ fotokorespondentas, nuo 1967 iki 2004 m. žurnalo „Nemunas“ iliustracijų skyriaus redaktorius, nuo 2004 m. – savaitraščio „Nemunas“ bendradarbis.

Nuo 1970 m. priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai, nuo 1976 m. yra Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys.

Fotomenininko darbų yra įsigiję: Lietuvos fotomenininkų sąjunga (Vilnius); Lietuvos dailės muziejus (Vilnius), Fotografijos muziejus (Šiauliai); Nacionalinė biblioteka (Paryžius, Prancūzija); Danielos Mrazkovos kolekcija (Praha, Čekija); Fotografijos galerija „Canon“ (Amsterdamas, Olandija); Tarptautinis fotografijos centras (Niujorkas, JAV); R. I. P. Permanent Center (Arlis, Prancūzija); FIAP kolekcija (Lozana, Šveicarija).

Romualdas Rakauskas – vienas iš lietuviškos fotografijos mokyklos kūrėjų. Apie šią mokyklą, kurią sudarė nedidelė grupė Lietuvos fotomenininkų, daug rašė ir diskutavo 1960–1970 m. paneigė buvusios tarybinės fotografijos kanonus ir idėjas, kurias propagavo buvusieji 1941–1945 metų karo korespondentai, kietai laikę savo įtakoje pokarinę lietuvišką spaudą ir fotografijos leidinius. R. Rakauskas savo poetiška prigimti bando gerą pasaulį padaryti dar geresnį. Jo fotografijų herojai gražūs dar gražesniame būties fone. Tai jo, kaip menininko, tikslas. Jis atsisako tiesmukiškai dramatizuoti pasaulį, tačiau iš pirmo žvilgsnio labai optimistiškuose cikluose „Žydėjimas“, „Pavasario mergaitės“ taip stipriai parodytas grožio trapumas, kad fotografiškoji Romualdo poezija kalba apie būties liūdesį ir laikinumą.

„Fotografijai visą gyvenimą atiduoti verta, nes yra dalykų, kurie tau pačiam atsiskleidžia tik po laiko – žiūri į tuos darbus, kuriuose užfiksuota tai, kas jau pranyko, ir džiaugiesi, kad buvai laiku ir vietoje su fotoaparatu rankoje…“ – viename interviu yra teigęs fotografas.

2013 m. Rusijoje vyko fotografijos paroda, kurioje dalyvavo ir Romualdas Rakauskas. Viena iš žurnalisčių, dalyvavusių parodoje, R. Rakausko užklausė, ko jį išmokė fotografija, į tai jis atsakė: „Esu laimingas žmogus, nes visą gyvenimą galėjau rašyti ir fotografuoti. Esu labai dėkingas žmonai, kuri leido man šiame gyvenime būti menininku. Ji tvarko ūkinius reikalus, o aš uždirbu pinigus ir kuriu. Fotografijoje brangiausia tai, kad sutinki daug įvairių, įdomių žmonių. Žurnalistika suteikia galimybę su jais susitikti, bendrauti ir fotografuoti kiekvieną dieną. Tai didelis džiaugsmas, ypač, kai fotografijos pavyksta. Labai įdomu pamatyti, kas gavosi, gretinti, dėlioti fotografijas. Nes visa tai suteikia daugiau džiaugsmo, nei nusivylimo.“

Tekstas parengtas remiantis R. Rakausko asmenine byla, esančia Lietuvos fotomenininkų sąjungos bibliotekoje, bei internete skelbiama informacija.

Žiūrėti parodą
Čiurlionis ir fotografija

Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijų albumėlyje „Anapa“ suklijuotos 1905 metų vasaros fotografijos, darytos Kaukazo kalnų papėdėje, šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje, Anapoje, kur Čiurlionis lankėsi kartu su mecenatų Volmanų šeima. Šios kelionės po Kaukazą ir Krymą metu M. K. Čiurlionio sukurtos įvairaus formato nuotraukos vėliau paties menininko buvo suklijuotos į nedidelį albumėlį, ant kurio drobinio viršelio autorius paliko įrašą „Anapa. 1905.“.
Albumėlyje yra 48 fotografijos, 39 – priskiriamos M. K. Čiurlioniui. Dailininkas užfiksavo Juodosios jūros pakrantės vaizdus, burines valtis, vietinius gyventojus, jų buitį, kapines ir kitus objektus. Albumėlyje sudėtos ne tik kelionės vaizdų nuotraukos, užfiksuota supusi gamta, sutikti žmonės, o taip pat bendrakeleivių įamžintas Kaukaze viešėjęs M. K. Čiurlionis.
Nuotraukos leidžia žiūrovui paties dailininko akimis pamatyti tuos vaizdus ir aplinką, kuri jį įkvėpė kūrybai, atsiskleidžiančiai dviejų jūrų peizažų – Baltijos ir Juodosios – įspūdžių palyginimais bei interpretavimais. Vėliau šie įspūdžiai atgijo tapybos darbuose bei žodžio kūryboje.
Kokiu fotoaparatu M. K. Čiurlionis fotografavo 1905 m. nėra žinoma, tačiau menininko sesuo Jadvyga Čiurlionytė savo prisiminimuose rašo apie brolio Povilo parsivežtą fotoaparatą „Kodaką“, kuriuo jis fotografuodavo. Šie sesers prisiminimai tampa nuoroda į galimas prielaidas apie paties Čiurlionio naudotą fotografijos techniką.
Fotografijų iš „Anapos“ albumėlio fotokopijos, pastarajame dešimtmetyje, sulaukė išskirtinio dėmesio M. K. Čiurlionio kūrybos kontekste. Jos eksponuojamos ne tik Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune, tačiau ir užsienio retrospektyvinėse bei kitose menininko kūrybai skirtose parodose.

Žiūrėti parodą
„IŠ PIETŲ KRYŽIAUS ŠALIES...“

1997 m. Maironio lietuvių literatūros muziejų netikėtai pasiekė labai retas ir įdomus siuntinys: rašytojo, žurnalisto, diplomato, fotografo Petro Babicko (1903–1991) archyvas, kurį jachta „Laisvė,“ vadovaujama kapitono Igno Minioto, parplukdė iš tolimosios Brazilijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje gerai žinomas Petras Babickas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos rašytojų, 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Trumpai pagyvenęs Vokietijoje, Italijoje, Kanadoje bandė patekti į Jungtines Amerikos Valstijas, bet nepavykus to padaryti, 1946 m. ryžosi emigruoti į Pietų Ameriką. Ir lemtis buvo tokia, kad teko ten praleisti visą likusį gyvenimą. Apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste. Dirbo diplomatinį darbą, o visą laisvalaikį skyrė kūrybai, kultūrinei veiklai ir lietuvybės puoselėjimui. 1947–1958 m. išleido informacinių leidinių apie Lietuvą ispanų, portugalų, anglų kalbomis, savo eilėraščių knygą „Svetimoj padangėj“, rengė literatūros vakarus, lietuvių tautodailės parodas, vedė radijo laidas portugalų kalba, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, vertė poeziją.
1946 m. apsigyvenęs Brazilijoje, P. Babickas pradeda kelionę po šalį, ieškodamas savo tautiečių, atklydusių į šią be galo tolimą, bet svetingą žemę jau nuo 1926 m. Iš susitikimų, pokalbių, ilgesnio bendravimo sužino nemažai jų gyvenimo istorijų, kitų svarbesnių aplinkybių, kurios privertė emigruoti. Visa tai vėliau panaudoja 1951 m. išleistoje knygoje „Brazilija“.
P. Babickas, jau prieškario Lietuvoje garsėjęs kaip žymus fotografas, meninės fotografijos pradininkas, su fotoaparatu nesiskiria ir visose kelionėse. Seka ne tik lietuvių pėdsakais, bet būdamas jautrus ir pastabus aplinkai, tiesiog negali nesižavėti egzotiška šio Pietų Amerikos krašto gamta, indėnų kultūra, istorija. Vešli ir gausi augmenija, kalnuotos vandenyno pakrantės, gyvūnijos įvairovė, išskirtinė paukščių rūšių gausa (jų čia priskaičiuojama apie 2000), karštas ir drėgnas klimatas, milijoniniai didmiesčiai – Rio de Žaneiro, San Paulo – su moderniais dangoraižiais ir kino teatrais, paminklais, puošniomis bažnyčiomis, milžiniškais paplūdimiais, parkais, – žadina vaizduotę, smalsumą. Rašytojas gerai jaučia socialinius kontrastus, tad įdėmiai stebi ne tik šventines, linksmas ir, atrodo, nerūpestingas minias, užpildančias didmiesčių gatves, bet ir varguolius, neįsivaizduojamame skurde egzistuojančius atstumtuosius – favelų (vargšų gyvenamieji rajonai) gyventojus. Stulbinanti kasdienybė – nepakeliamai sunkus darbas, tropinis karštis, skurdas – ir... su nepakartojamu pietietišku temperamentu čia pat gatvėje išsiveržiantis gyvenimo džiaugsmas: fanatiškai garbinamas futbolas, ištisomis paromis linksminamasi karnavaluose, netausojant nei laiko, nei jėgų... Šiandien muziejuje saugomame P. Babicko rinkinyje yra išlikę apie 800 vnt. jo darytų nuotraukų, kuriose užfiksuoti unikalūs XX a. 4–5 dešimtmečio Pietų Amerikos šalių vaizdai. Virtualiai parodai atrinkta nuotraukų iš knygos (P. Babickas. „Brazilija“. Rio de Žaneiras – San Paulas,1951 m.) ir niekur neskelbtų keliasdešimt įdomesnių nuotraukų, apsiribojant didmiesčių gyvenimo tematika, vienu kitu įspūdingesniu gamtos vaizdu ar portretu. Šį kartą siūlome tik mažą dalelę nuostabios egzotikos, su kuria gyveno, išgyveno ir ...susigyveno išdidus savo vienatvėje, laisvas ir ambicingas lietuvis menininkas: kūrybinga, įvairiapusė asmenybė, likimo nublokšta į kitą Žemės rutulio pusę.
Parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė Virginija Pačėsaitė

Žiūrėti parodą
Jolantos Janavičienės keramika

Jolantos Garolytės-Janavičienės keramika

Jolanta Garolytė-Janavičienė gimė 1929 m. Kaune. Jos tėvas buvo garsus lietuvių aviatorius Jeronimas Garolis, o motina – senos rusų dvarininkų giminės palikuonė. Artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, su šeima pasitraukė į Vokietiją, o vėliau, 1949 m., įsikūrė Australijoje. 1953 m. ištekėjo už Jurgio Janavičiaus ir susilaukė trijų vaikų.
Jolanta Janavičienė studijavo Ecole des Arts et Metiers meno mokykloje Freiburge, Vokietijoje, taip pat gilino keramikos žinias Sidnėjaus meno mokykloje, o vėliau tęsė keramikos meno studijas Romoje. Yra nemažai surengusi personalinių parodų Australijoje, Londone, Nepale. Nuo 1991 iki 2009 m. yra surengusi 9 personalines parodas Lietuvoje. Dalyvavo Val-lauris (Pietų Prancūzijoje) ir Faenza (Italijoje) įvykusiose Tarptautinėse keramikos parodose. Jolantos Janavičienės kūryba neapsiribojo vien tik keramika, ji taip pat tapė guašu, liejo akvarele, kūrė bronzines skulptūras, dėstė dailę didžiausiame Sidnėjaus moterų kalėjime ir aktyviai dalyvavo Australijos meniniame gyvenime.
Jolantos Janavičienės kūrybos diapazonas platus – nuo dekoratyvinių skulptūrų, meninių objektų iki dekoratyvinių indų. Jos novatoriškas požiūris į keramiką ne vien kaip į taikomąjį, bet ir kaip į vizualųjį meną skatino ieškoti naujų meninių ir technologinių sprendimų, eksperimentuoti. Kūryboje yra išbandžiusi raku, juodosios keramikos degimo technikas. Jolantos Janavičienės kūryba pasižymi gyvybingumu, ekspresyvumu, laisvumu tiek dekoru, tiek forma. Darbai plastiški, organiški, tarsi atlikti vienu ypu, išryškintos molio plastiškumo savybės. Vyraujantys kūrybos motyvai – gamta, žmogaus figūra, veidas. Dekorui būdingas laisvumas, abstraktumas, juodos grafiškos linijos, spalvinės dėmės. Įvairiais kūrybos laiko tarpsniais kito menininkės kūrybinis braižas, bet visada jos darbuose išliko ekspresyvumo ir laisvumo pojūtis.

Parengė Eglė Šidlauskaitė

Žiūrėti parodą
Jonas Buračas (1898–1977). Iš etnografinių piešinių rinkinio

Jonas Buračas gimė 1898 m. Sidarių kaime, Radviliškio rajone. Polinkį į meną, kaip ir jo brolis fotografas Balys Buračas, paveldėjo iš tėvo – vaikystėje mėgo drožinėti, piešti. J. Buračas 1920–1921 m. mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje ir mokytojų kursuose, 1921–1927 m. Kauno meno mokykloje, aukštuosiuose piešimo kursuose, grafikos studijoje, 1929–1930 m. tobulinosi Paryžiuje, Berlyne, Rygoje grafikos srityje. Nuo 1936 m. dalyvavo parodose. Nors pasirinkta profesija – grafikas, didžią kūrybinės veiklos dalį dirbo tapybos srityje. Dailininko kūrybos ištakos siekia reikšmingą Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpį.

Virtualioje parodoje pristatomi religiniai objektai: geležinių ir medinių kryžių, koplytėlių ir koplytstulpių bei stogastulpių piešiniai. Preciziškos miniatiūros, supažindinančios su smulkiosios sakralinės architektūros objektais, statytais dar XIX a., sukurtos J. Buračo 1919–1922 metais. Būtent šie piešiniai atspindi ankstyvąjį autoriaus kūrybos periodą. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus archyve saugomų J. Buračo piešinių, atliktų tušu ir plunksnele, iš viso 80 vnt.

Religinės smulkiosios architektūros piešinius J. Buračas piešė dar nepradėjęs mokytis Kauno meno mokykloje. Todėl po piešinukais pasirašinėjo įvardindamas save „savamoksliu“. Išradingai integruodavo įrašus į piešinių kompozicijas. Taip autorius galėjo tapatintis ir su gamta. Kituose piešiniuose parašai atkartoja kryžiaus skersinio lygiagretumą arba užrašyti įstrižai objekto. Kartais parašydavo tik inicialus. Ankstyviausius piešinius pasirašinėjo nepilna pavarde ir vardu, vėlesnius pilnai. J. Buračas naudojo kaligrafinį šriftą su paraitymais, pagražinimais, kuris atspindi pagrindinio piešinio objekto formas, taip įsiliedamas į kompozicijos visumą. Autoriaus įrašuose – ir gimtojo krašto kryždirbių vardai, ir pavardės: Toleikis, Mikas Raugalas, Šlivinskas, Juozas Zigmantas.

Piešinių skaitmeninių vaizdų pagrindą sudaro medinių kryžių piešiniai. Yra ir geležinių kryžių, jų viršūnių, taip pat kelios koplytėlės. Pagal objekto vaizdavimą galima išskirti šiuos piešinių tipus: religinis objektas, atvaizduotas popieriuje be aplinkos, su daline aplinka ir visiškoje gamtos apsuptyje.

Rodomas miniatiūras pagal meninę raišką galima skirti į tris grupes: dekoratyvus piešinio charakteris, eskiziškas ir pasižymintis intensyviu brūkšniavimu. Pirmoji grupė – lakoniškame piešinyje tiksliai atkartota meninė forma, proporcijos, tikslus geometrinis piešinys. Antroji – reti užpildo, fono brūkšneliai, grafinės linijos ir tušavimas neintensyvus, nėra kontrastų, objekto apimtį išreiškia tikslus perspektyvinis piešinys. Trečias tipas – turtingas įvairių krypčių brūkšniavimas, sudarantis tamsius plotus, ryškius kontrastus ir stipriai dinamiškai išreikštą erdvinę perspektyvą. Šio tipo piešiniai atlikti preciziškai, kruopščiai ir tiksliai, todėl – realistiniai, dvelkiantys jaukumu ir spinduliuojantys sakralia liaudiškos ornamentikos šiluma.

J. Buračas piešė Šiaulių, Ukmergės apskrities kapinėse, Kauno mieste. Didžioji dalis šioje parodoje rodomų skaitmeninių piešinių yra iš gimtojo Šiaulių krašto: Šiaulėnų, Šudaičių, Pakapės, Baltinės, Šilinių, Šaukoto kapinių.

Virtuali paroda yra skirta dailininko Jono Buračo 120-osioms gimimo metinėms ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Monika Gineikienė

Žiūrėti parodą
Kūgeniai - pavojingi jūrų gyvūnai

Kūgeniai – ypatingi, prieš 30 mln. metų išsivystę pilvakojai moliuskai, priklausantys pilvakojų genčiai. Juos gali atskirti pagal išraiškingą kūgio formos kriauklę. Gamtos apdovanota įvairiausiais ornamentais, raštais ir spalvomis ji yra viena didžiausių kolekcininkų svajonių. Papuošalų gamintojai iš kūgenio kriauklių kuria ne tik įspūdingus vėrinius, sages ar apyrankes, bet ir namų apyvokos daiktus bei paveikslus.
Kūgenių šeima gausi: joje yra beveik 600 rūšių. Visos jos gyvena tropinėse jūrose. Dažniausiai – koraliniuose rifuose, prie povandeninių uolų, ant smėlėto dugno ir net atoslūgių-potvynių zonose.
Kuo išskirtiniai šie gyvūnai? Juda lėtai, bet ... žudo greitai. Kūgenio naudojamas žudymo mechanizmas veikia neįtikėtinai greitai: pasaulyje jam nėra lygių. Šie moliuskai – ne itin judrūs gyvūnai, bet gamta jiems davė galingą evoliucijos eigos ištobulintą puolamąjį ginklą. Tai – geluonis – aštrus spyglys tuščiaviduriame chitino vamzdelyje, susiformavęs iš pakitusių radulės (dantyta chitino juosta moliusko burnoje, naudojama maistui smulkinti, gremžti jį nuo įvairių paviršių) dantukų.
Kūgeniai medžioja lėtai prislinkdami prie aukos ir staiga įsmeigdami į ją užnuodytą geluonį. Taip mažyčiu geluonimi įšvirkščiami itin stiprūs nuodai. Jeigu auka priešinasi, kūgenis įšvirkščia papildomą kiekį nuodų. Po keleto sekundžių auka paralyžiuojama, ir moliuskas ją godžiai praryja.
Žmogui didesnės kūgenių rūšys gali būti mirtinai pavojingos. Ir – naudingos: kūgenių toksinai panaudojami efektyviems vaistams nuo skausmo gaminti.

Žiūrėti parodą
Lietuvos gyventojų buitis Pirmojo pasaulinio karo fotografijose

1915 m. pavasarį Vokietijos imperijos kariuomenė įžengė į Rusijos imperiją ir iki rudens užėmė didžiąją dalį teritorijos, kurioje vėliau kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė. Užimtoje Rusijos imperijos teritorijoje Vokietijos imperijos Rytų fronto kariuomenės vyriausioji vadovybė įkūrė administracinį teritorinį vienetą – Oberostą. Prasidėjo beveik tris metus trukusi Vokietijos imperijos okupacija.
Karo korespondentai ir patys kariai fotografijose fiksavo to meto įvykius ir aplinką. Dažnai Vokietijos imperijos kariui Lietuva ir lietuviai nebuvo suvokiami, kaip atskiras tautinis ar kultūrinis vienetas. Visa šalis jiems buvo tik Rusijos imperijos pasienio kraštas, kurio gyventojai yra rusai ir žydai. Vis dėlto, Lietuvą ir lietuvius galima išskirti iš fotografijose nurodytų vietovardžių.
Lankydamiesi užimtuose Rusijos imperijos miestuose ir kaimuose, Vokietijos imperijos kariai stebėjo aplinką, gyventojus, jų papročius ir buitį. Tai jie fiksavo artimiesiems siųstuose laiškuose ir daromose fotografijose. Lietuva, Vokietijos imperijos karių atsiminimuose ir darytose fotografijose – netvarkingas, skurdus ir atsilikęs kraštas, kurio gamta pilna nepanaudotų išteklių, o žmonės – baikštūs ir naivūs „laukiniai“. Dažnas motyvas fotografijose: primityvūs mediniai namai su šiaudiniais stogais bei vargingai apsirengę, dažnai basakojai žmonės prie jų.
Vokietijos imperijos kariai nevengė įsiamžinti prie kukliai gyvenančių valstiečių. Vis dėlto, nepagerėjo Lietuvos gyventojų buitis ir Vokietijos imperijos okupacijos metais. Okupantai buvo labai griežti, nuolat reikalavo vis daugiau iš vietos gyventojų, į kuriuos žiūrėjo tik kaip į Vokietijos imperijos kariuomenę aptarnaujantį personalą.
Kauno IX forto muziejus siūlo susipažinti su Lietuvos gyventojų buitį Pirmojo pasaulinio karo metais perteikiančiomis fotografijomis. Virtualioje parodoje pristatomose fotografijose atskleidžiama ilgos carinės Rusijos okupacijos ir Pirmojo pasaulinio karo negandų krečiamų gyventojų buitis prieš pat laisvos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Žiūrėti parodą
Mažosios Lietuvos istorija ir objektai sunkmečio piniguose

Mažoji Lietuva – istorinė ir etnografinė sritis – apėmė dabartinę Karaliaučiaus sritį ir Klaipėdos kraštą. Šiame regione nuo seno gyveno lietuvininkai, valdomi Prūsijos karalystės (vėliau Vokietijos imperijos). Pirmojo pasaulinio karo metu ir pasibaigus karui, dėl sunkumų bei infliacijos Vokietijoje greta valstybinių pinigų pradėti spausdinti notgeldai (vok. pinigas iš bėdos; iš reikalo), dar vadinti sunkmečio pinigais. Šiuos pinigus savo reikmėms galėjo spausdinti atskiri miestai ir miesteliai. Pinigų emisiją vykdydavo apskrities ar miesto administracija – magistratas, kartais įmonės. Notgeldais galėjo naudotis tik jį išleidusios bendruomenės nariai, o šių pinigų piešiniuose dažnai atsispindėdavo vietos gamta ir architektūra, herbai, įžymybės, istoriniai įvykiai ir t.t. Sunkmečio pinigus turėjo ir šie Mažosios Lietuvos miestai bei gyvenvietės: Klaipėda, Tilžė, Šilutė, Rusnė, Ragainė, Stalupėnai, Tolminkiemis, Eitkūnai. Pirmieji notgeldai Klaipėdos krašte pasirodė 1917 m. Ant piniginių ženklų buvo užrašai vokiečių kalba, smulkūs piešiniai su alegorinėmis figūromis, įspaustas Klaipėdos miesto antspaudas su herbu. Tų pačių metų gegužės 2 d. notgeldai (50 pfenigų) pasirodė ir Rusnėje. Šių pinigų viršutiniuose kampuose įrašytas tekstas Rytų Prūsija / Šilutės kraštas (vok. Ostpreussen / Kreis Heydekrug). Užrašas vokiečių kalba skelbė: garantuotas Rusnės savivaldybės, turi mokėjimo galią vietos kasoje (vok. verbürgt durch die Gemeinde Ruß; zahlbar bei der Ortskasse).
XX a. 3 dešimtmečio pr. notgeldai pradėti naudoti plačiau. Ant 1921 m. lapkričio 12 d. emisijos Tilžės notgeldų (50 ir 75 pfenigų bei 1 ir 3 markių) buvo pavaizduotos vietos įžymybės: rotušė, sūris, celiuliozės fabrikas, karalienės Luizės tiltas, prekybinių kelių žemėlapis, poeto Maksimiliano fon Šenkendorfo (Maximilian von Schenkendorf) ir karalienės Luizės paminklai, Vokiečių bažnyčia, 1807 m. Tilžės taikos sudarymo scena. Taip pat iš pigių metalų kaldintos ir monetos, kurios vadintos pinigų pakaitalais (vok. Ersatzgeld) bei karo pinigais (vok. Kriegsgeld). Monetos gamintos iš karo reikmėms mažiau tinkamų metalų – geležies, cinko, aliuminio, o taip pat keramikos ir porceliano.
1921 m. gegužės 28 d. emisijos Šilutės (25, 50, 75 pfenigų ir 1 markės) notgeldai buvo atspausdinti Berlyno spaustuvėje „Erasmusdruck“. Šių pinigų aversai ir reversai vienodi. Averse vaizduojama Macikuose gimusio vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) portretinė nuotrauka. Reverse – H. Zudermano tėvų namas ir užrašytos poeto mintys. Skirtinguose notgeldų nominaluose užrašyti vis kiti rašytojo žodžiai, skirti gimtajam kraštui. 1922 m. vasario 22 d. emisijos Klaipėdos krašto notgeldus leido prancūzų administracijos kontroliuojami vietos prekybos rūmai. Miuncheno spaustuvėje „Gebrüder Parcus“ atspausdinti ½, 1, 5, 10, 20, 50, 75, ir 100 markių pinigai. Šių banknotų aversai vienodi, tačiau reversai skirtingi ir išsiskiria savo puošnumu bei detalumu. Pinigų reversuose galime pamatyti: Klaipėdos miesto panoramą, Sklandytojų (Didžiąją) kopą Kuršių nerijoje, Biržos pastatą, Baltąjį švyturį, vietos gyventojo sodybą, celiuliozės fabriką, sėlių plukdymą, laivų statyklą, naująją ir senąją lentpjūves. 1923 m. Klaipėdos kraštą prisijungus prie Lietuvos, notgeldai palaipsniui pakeisti į, kaip ir visoje Lietuvos Respublikoje cirkuliavusius, litus.
Vytauto Didžiojo karo muziejus šią parodą skiria Klaipėdos krašto prijungimo 100-osioms metinėms paminėti ir kviečia susipažinti su turimais sunkmečio pinigais, kurie atspindi Mažosios Lietuvos architektūrą, istoriją ir gamtos objektus.

Parengė Edvinas Vaidotas

Žiūrėti parodą
Paletė ir gyvenimas. Antanui Žmuidzinavičiui – 140

Antanas Žmuidzinavičius (1876–1966) – vienas iš žinomiausių peizažo meistrų. Taip pat aktyvus visuomenininkas, kovotojas, stovėjęs prie Lietuvos valstybingumo formavimosi pamatų, patyręs besikeičiančio laiko (politinių santvarkų) verpetus. Jo bendraminčiai, kolegos, draugai buvo ypatingos asmenybės, tautos inteligentijos žiedas: dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis, rašytoja, pedagogė Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, dailininkas Petras Rimša, Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona, archeologas Tadas Daugirdas, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis, gamtininkas Tadas Ivanauskas. Bendrauta su daugeliu to meto politikų, diplomatų, dailininkų, rašytojų, muzikų.
Tapyba A. Žmuidzinavičiaus gyvenime užėmė išskirtinę vietą. Nuo pirmųjų studentiškų darbų sukūrimo iki devyniasdešimties metų jubiliejaus sukauptas daugiau kaip dviejų tūkstančių darbų palikimas: tapyba, grafika, akvarelė, piešiniai, etiudai ir eskizai.
Meilė gamtai, jautrumas aplinkai nulėmė A. Žmuidzinavičiaus kaip realizmo krypties atstovo kelią. Jo sieloje glūdėjo poreikis įamžinti dvasią jaudinančius aplinkos vaizdus. Studijos Varšuvoje žymaus lenkų istorinio žanro dailininko Voiciecho Gersono privačioje dailės studijoje tapo lemtingos. Ir vėliau, po kelerių metų buvimas Paryžiuje, menų sostinėje, ta juslinė prancūziška patirtis vis dėlto nesuformavo galutinio apsisprendimo keisti saviraiškos pobūdį. Kaip pats sakydavo, „vagabundo“ charakteris, aistra kelionėms, nepažintiems kraštams ir tapymo alkis buvo tarsi dienoraščio rašymas aliejiniais dažais. Peizaže tas nuotaikos momentas, pagavi impresija liejosi spalvomis, o baltame popieriaus lape romantiniai įvaizdžiai sutinkami poetinėse eilutėse, trumpose apysakose, pasakojimuose, pasakėčiose. Pirmoji knyga „Lietuvos keliais“ išleista 1921 m. JAV. Dvi knygas išleido Lietuvos šaulių sąjunga – eilėraščių knygą „Gyvenimo takais“ (1930) ir prisiminimų knygą „Priešui ir Tėvynei“ (1931). Autobiografinė knyga „Paletė ir gyvenimas“ išėjo 1961 metais.

Žiūrėti parodą
Prano Gudyno kelionių (1965–1970 m.) takais: Austrija

Lietuvos muziejininkas, dailėtyrininkas, restauratorius, tapytojas – taip interneto enciklopedijoje „Vikipedija“ yra įvardijamas Lietuvos dailės muziejaus direktorius, vienas iš Lietuvos dailės muziejaus restauravimo dirbtuvių įkūrėjų, kurios vėliau buvo pavadintos jo vardu, Pranas Gudynas (1919–1979).

Dar giliu sovietmečiu P. Gudynas keliavo ten, kur dauguma tėvynainių galėjo tik pasvajoti: Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika, Uzbekijos Tarybų Socialistinė Respublika, Vakarų Europos šalys (Nyderlandai, Vokietijos Federacinė Respublika, Vokietijos Demokratinė Respublika, Prancūzija, Italija, Vatikanas, Ispanija, Didžioji Britanija), JAV.

Į LIMIS yra įkelta 3 000 Prano Gudyno kelionių nuotraukų, kuriose užfiksuotos ne tik konkrečių vietų žymiausi kultūros paveldo paminklai, istoriniai pastatai, jų restauravimo akimirkos, bet ir tų laikų (1965–1970 m.) kasdienis gyvenimas, atsispindintis žmonių aprangoje, veiklose, o kartais ir jų pačių veiduose.

Argi neįdomu sužinoti, kaip prieš pusę amžiaus atrodė lankomiausios Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir kitos Vakarų šalių vietos bei objektai, atspindintys to laikmečio architektūrą, valstybės bei visuomenės padėtį, kt.

Žvelgiant į nuotraukas atsiveria dviejų skirtingų pasaulių sąveika. Totalitaristinis, kuriame cenzūruojama viskas ir visi, bei laisvasis demokratinis pasaulis, kuriame vakarietiška mąstysena tvyro ore – žodžio, minties ir judėjimo laisvės nėra apribotos, žmonių potencialas yra jų pačių rankose, o ne valstybės, verslumas nukreiptas į privatų sektorių, o ne į militaristinę pramonę. Tai du mentalitetai, kurių tam tikri atspindžiai užfiksuoti P. Gudyno kelionių nuotraukose.

Akcentuojant, kad šių nuotraukų autorius yra Pranas Gudynas, atkreiptinas dėmesys į tai, ką būtent šis iškilus meninio lauko atstovas fiksuodavo, kokie siužetai, motyvai, objektai patraukdavo jo dėmesį. Jų, kaip minėta, yra daug.

Šios nuotraukos yra unikalios dar ir tuo, kad leidžia artimiau susipažinti ir su pačiu Pranu, geriau nustatyti jo fotografavimo įgūdžius, taip pat įvertinti, kaip per penkiasdešimt metų pasikeitė fototechnologijos. Atrodo, dar visai neseniai buvo fotografuota juostiniais fotoaparatais, juostos nešamos ryškinti į artimiausią fotoateljė ir iš ten parsinešamos atspausdintos nuotraukos, kurios būdavo dedamos į albumus. Šiais laikais kelionių nuotraukos atsiranda iškart (suradus „Wi-Fi" belaidžio ryšio zoną) internete, dažniausiai jos yra daromos išmaniuoju telefonu ir publikuojamos socialiniuose tinkluose tokiuose, kaip „Facebook", „Instagram" ir pan. Taip lentynose sukaupti apdulkėjusiais viršeliais albumai pakeičiami virtualiaisiais albumais, kurie itin sparčiai pildomi.

P. Gudyno kelionių nuotraukų archyve yra nuotraukų ir iš Lietuvos. Jose galima pamatyti, kaip keitėsi mūsų šalies veidas, kurios vietos, asmenys buvo svarbūs pačiam autoriui. Nuotraukose įamžinta Prano Gudyno šeima, jo aplinka. Jose užfiksuoti ir įvairūs dailininkų plenerai, parodos. Pastarosios yra naudingos tuo, kad leidžia pažinti Lietuvos meninio elito grandų ankstyvąją kūrybą, taip pat išvysti, kaip jie atrodė jaunystėje.

Prano Gudyno kelionių nuotraukų archyvas priklauso dar tų juostinių fotoaparatų laikmečiui, su kuriuo XXI a. gimusi karta dažnai nėra susipažinusi.

Jums prieš akis – Austrijos vaizdai, užfiksuoti Prano Gudyno kelionių (1965–1970 m.) metu. Kalnuotas peizažas, nuostabi gamta, kvapą gniaužiantys architektūros paminklai. Viskas – šioje virtualioje parodoje.

Parengė: Rūta Paitian

Žiūrėti parodą
Rudens menas

Rudens mėnesiai suteikia menininkams galimybę apsvarstyti perėjimo ir nykimo idėją. Ruduo turi stiprų ryšį su nykimu ir pokyčiais, kurie reprezentuoja grožio ir jaunystės laikinumą, tačiau jo mėnesiams taip pat būdinga ir šventiška nuotaika. Motina Gamta nešioja savo darbo vaisius, suteikdama išoriniam pasauliui sodrių aukso, raudonų, geltonų ir rudų spalvų. Ji tarsi švenčia gyvenimą spalvų šventėje prieš atslenkant ilgiems žiemos mėnesiams, taip gamta mums tarsi primena, kad gyvenimu reikia džiaugtis. Rudenį, jo derlių ir jį lydinčius festivalius per visą istoriją civilizacija dažnai laikė tokiais, kuriais metų darbai pasiekė šlovingą rezultatą, o pesimistiškesnis rudens vaizdavimas yra modernesnė idėja.

Žiūrėti parodą
VINCENTAS VASILIAUSKAS (1895-1989) – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas

Savamokslis menininkas Vincas Vasiliauskas (1895–1989) tapė pora savo gyvenimo pabaigos dešimtmečių, jau išėjęs į pensiją. Tik pradinį išsilavinimą turėjęs senolis jau buvo nugyvenęs didžiąją savo gyvenimo sudėtingos biografijos dalį, nudirbęs, regis, visus įmanomus darbus: nuo krautuvininko, snaiperio iki mėsos kapotojo, pergyvenęs karą ir Sibirą, išauginęs vaikus ir anūkus. Tik sukaupus patirties išmintį gaivališkai prasiveržė aistra tapyti, nors apie jokį meninį išsilavinimą negalėjo būti ir kalbos. Menininkas paliko mums apie 400 darbų, iš kurių kiekviename – itin išbaigtas, kruopščiai įgyvendintas pasaulėvaizdis.
Apie ką V. Vasiliausko paveikslai? Manau, apie paprastą sudėtingo gyvenimo formulę, tyrą lyg vaiko žvilgsnį į aplinką, žmones, miestą, gamtą, į visa tai, kas mus supa kasdien ir dažnai lieka nepastebėta. Šitas vaizdas itin tirštas, geranoriškas, spontaniškas, įkūnijamas su būties troškuliu, su džiaugsmu įsisavinant kiekvieną detalę, surenkant visus gyvenimo trupinius. Čia aštresni pojūčiai atsiranda tik tada, kai užpučia stiprus, gūžtis verčiantis vėjas, daugiausia išlaikomas tvirtas žinojimas apie tai, kas kalbama, ir natūralių tonų spalvų paletė.
Žanrų prasme V. Vasiliausko paveikslai laikosi tradicijos – tai peizažai, natiurmortai, portretai. Tapoma guašu, aliejumi, akvarele ant popieriaus ar kartono. Viskas tarsi nesudėtinga. Tačiau kiekvienas darbas lyg sprogsta nuo sumanymo galios, kaskart siekiant sudėtingo plastikos uždavinio. Peizažai beveik visada daugiaplaniai: tai ir vingiuojančios upių kilpos, ir aukštyn kylantys takai, ir daugybė miško ir kalvų masyvų. Ypatingas medžių lajų ar žolynų ištapymas ne potėpiais, o trumpais teptuko prisilietimais, detalios ir konkrečios kamienų linijos – visa tai susilieja į persišviečiančius ažūrus. Akivaizdu, kad autorius nesiekia lengvo kelio ir ieško itin individualaus, autentiško sprendimo. Jis tiksliai žino, kaip suręstos sudėtingos jo gamtovaizdžių struktūros, ir ką jomis nori pasakyti. Tarp medžių pasitaikantys pastatai labai mieli savo chaotiška perspektyva ir kruopščiai pieštomis detalėmis. Tačiau ringe susikovus architektūrai ir gamtai visad laimi pastaroji – būtent jai puoselėjami patys šilčiausi jausmai ir nuoširdus susižavėjimas. Esama ir peizažų, kuomet viena kitą keičiančios, besivejančios gamtos formos suskamba sodriais apibendrintais tonais ir vaizdas priartėja prie abstrakcijos ir spalvos lauko tapybos.
Jei peizažuose mėgstamos epinės panoramos, platūs vaizdai į tolius, natiurmortai dvelkia namų jaukumu, kvapniomis vakarienėmis prie šeimos stalo arba jubiliejaus proga gautų gėlių puokštėmis. Ir čia, kaip ir peizažuose, mėgstami lokalinių spalvų plotai, viskas tapoma itin vientisu koloritu, kuriame dominuoja žemės spalvos, jos kūrybingai niuansuojamos. Kiekvienas objektas turi savas potėpių struktūras, nelygu faktūra ir forma. Stiprus tapybos gūsis užpildo visą paveikslo erdvę, kiekvienas lopinėlis pulsuoja neišsenkančia energija. Perspektyva, žinoma, nenuosekli, laužyta: štai vaza en face, stalas iš viršaus, atvirkštinės perspektyvos kambario kontūras. Formos strimgalviais seka ir lenkia viena kitą, tarsi norima labai daug perteikti, viską su kaupu užfiksuoti.
Atskirai minėtini, V. Vasiliausko žmonių figūros ir portretai, sudėtingiausi tapytojo uždaviniai. Juose, matyt, ryškiausia deformacija, akivaizdžiausia priklausomybė sekmadienio dailininkams, nors netaisyklinga kūno ar portreto anatomija tapoma taip pat užtikrintai ir su įkvėpimu, tiksliai žinant savo užduotį.
Pasaulyje jau nieko nebestebina meno lauko užribyje užgimęs autsaiderių menas. Kad dėmesys savamoksliams tolydžio auga, ypač ryšku paskutiniais metais, kai 2018 m. Smithsonian Amerikos meno muziejuje vyko paroda Tarp pasaulių: Bill‘o Trayloro menas, o Los Andželo apskrities meno muziejuje LACMA – Pašaliniai ir Amerikos avangardas, kuriose tyrinėtos abipusės savamokslių ir profesionalų įtakos. Taip tradiciškai mažiau dėmesio anksčiau sulaukdavusi savamokslė kūryba įrašoma į meno vartotojų apyvartą ir sužėri visomis savo ryškaus pasaulėvaizdžio spalvomis.
Lietuvių meno pasaulyje dar neturime tokių išsamių savamokslio meno studijų ir parodų. Tiesa, šio meno pavyzdžiai kartais įtraukiami į profesionalaus meno ekspozicijas, juos įsigyja muziejai, organizuojami autorių solo pasirodymai. Tačiau atidesnio menotyrininko prisilietimo prie šios temos vis dėlto dar stinga. O kol kas – įtraukime senolio V. Vasiliausko vardą greta Petronėlės Gerlikienės, Monikos Bičiūnienės, Elenos Kniūkštaitės, Adelės Velykienės, Algimanto Stankevičiaus, Liongino Šepkos ir kitų lietuvių tapytojų, skulptorių ir meistrų, kurie savo kūriniais puošia pasaulį ir nesiekia nieko gauti sau.

Birutė Pankūnaitė. Apie būties troškulį: patrumpintas esė iš knygos-albumo „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ (Baltos lankos, 2020, sudarė Vaidotas Žukas).

Žiūrėti parodą

Rodomi įrašai nuo 1 iki 12
Įrašų skaičius puslapyje:
Puslapis: iš: 1