LDK valdovų rūmai: istorinių reprezentacinių interjerų detalės ir aplinka
Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji gyventojai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje apsigyveno pirmame tūkstantmetyje po Kristaus, o V–VIII a. šioje teritorijoje neabejotinai jau buvo įsikūrusi gyvenvietė. XIII a. pabaigoje vėlesnių rūmų vietoje pastatyta pirmoji ir vienintelė tuometėje etninėje Lietuvoje ankstyvoji mūrinė pilis, kurios gynybinių sienų, bokštų, kitų pastatų liekanos ir šiandien matomos po rūmų kiemu įrengtame Lankytojų vestibiulyje bei rūmų požemiuose. Taigi ši rezidencija yra Lietuvos valstybės kūrimosi ir Gediminaičių dinastijos įsitvirtinimo liudytoja. XIV–XV a. Lietuvos sostinėje Vilniuje didieji kunigaikščiai rezidavo tiek Žemutinėje, tiek Aukštutinėje pilyse. Jos pamažu tapo mūrinėmis, įgavo gotikos bruožų.
Žinoma, jog Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo rezidenciją ir Žemutinėje pilyje. Vilniuje jis planavo karūnuotis Lietuvos karaliumi, tad pilys turėjo pabrėžti viduramžiškos Lietuvos valstybės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūros, didybę ir išskirtinį valdovo statusą. Vilniaus pilyse dažnai rezidavo ir Vytauto įpėdiniai – Lietuvos didieji kunigaikščiai bei Lenkijos karaliai Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Aleksandras, žymiai išplėtęs valdovo dvarą.
Renesansinę rūmų rekonstrukciją XVI amžiaus pradžioje pradėjo Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis. Neabejotinai didelę įtaką tolesnei rezidencijos raidai turėjo jo žmona, Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Ji siekė Vilniaus rūmus paversti modernia reprezentacine Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos rezidencija. Bonos Sforcos dėka rūmus puošė, kultūriniu jų gyvenimu rūpinosi kartu su ja į Lietuvą atkeliavę italų menininkai.
Nuo 1544 m. faktiškai Lietuvą valdęs Žygimanto Senojo ir Bonos Sforcos sūnus Žygimantas Augustas ėmėsi naujų rūmų plėtros iniciatyvų, pastatė vadinamuosius Naujuosius rūmus ir suformavo uždarą vidinį kiemą. Vilniaus rezidencijai didelį dėmesį skyrė ir XVII amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ir Lenkijos valdovai iš švedų Vazų dinastijos. Tai – Žygimantas ir Vladislovas. Jie rekonstravo Vilniaus rūmus šiaurietiškojo manierizmo, o vėliau – ankstyvojo italų baroko stiliumi.
XVI amžius ir XVII amžiaus pirmoji pusė – tai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Vilniaus rezidencijos klestėjimo laikotarpis. Prie rūmų statybų ir dekoravimo dirbo žymūs Italijos ir kitų kraštų menininkai. Čia buvo priimamos Apaštalų Sosto, Šventosios Romos imperijos, Maskvos, Vengrijos, Turkijos, Persijos, Prancūzijos, Ispanijos, Venecijos ir daugelio kitų užsienio šalių pasiuntinybės, vykdyta paskutiniųjų Jogailaičių ir Vazų dinastinė politika. Šiuose rūmuose rinkosi Ponų taryba ir Seimas, teiktos privilegijos, čia buvo redaguojamas Lietuvos Statutas, vyko teismai, saugota Lietuvos Metrika ir iždas, buvo kaldinami pinigai.
Jau Žygimantas Augustas rūmuose buvo sukaupęs didelę biblioteką, įspūdingus gobelenų, ginklų, šarvų, paveikslų, medžioklės trofėjų rinkinius. Rūmuose saugotu lobynu ir jo brangenybėmis yra stebėjęsis net popiežiaus legatas Bernardinas Bondžiovanis. Su rūmais susijusi romantiška ir tragiška Žygimanto Augusto ir jo antrosios žmonos Barboros Radvilaitės meilės istorija. Puošni rezidencija, kurią supo įspūdingas parkas, tapo renesanso ir ankstyvojo baroko kultūros bei meno sklaidos centru ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir visame Vidurio Rytų bei Šiaurės Europos regione. Čia, anksčiau nei Londone ar Paryžiuje, buvo pastatytos pirmosios operos.
Vilniaus rūmų klestėjimas baigėsi 1655 metais, kai Lietuvos sostinę užėmė Maskvos ir kazokų kariuomenė, šešeriems metams įsikūrusi pilyse bei jas nusiaubusi ir išgrobsčiusi čia buvusias vertybes. Vėlesniais metais dėl apverktinos valstybės iždo būklės nebuvo galimybių suremontuoti apgriautus rūmus. Po jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos – paskutiniojo padalijimo 1795 metais Rusijos imperijos administracija, sąmoningai naikindama Lietuvos valstybingumo ženklus, pasirūpino, kad būtų nugriauta ir tai, kas iš rūmų dar buvo likę.
Prieš 400 metų klestėję, prieš 200 metų nugriauti, o šiandien atkurti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai ir vėl yra ilgaamžio Lietuvos valstybingumo simbolis, primenantis didingą vienos įtakingiausių Europos valstybių istoriją. Visa tai pristatoma šioje virtualioje parodoje, parengtoje pagal Nacionalinio muziejaus Lietuvos valdovų rūmų architektūrinės raidos bei atkurtų istorinių reprezentacinių interjerų ekspozicijas.
