• Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Features of Historical Interiors and Their Environment

        Palace of the Grand Dukes of Lithuania: Features of Historical Interiors and Their Environment

      Archaeological research indicates that the first residents in the territory of Vilnius Lower Castle settled here during the first millennium A.D. Undoubtedly, there was a settlement here during the 5th–8th centuries. During the late 13th century, in the location of the later palace, an early brick castle was built, which was the first and the only one of its kind in former ethnic Lithuania. The defensive walls, towers, and remains of some of the buildings can still be seen today in the entrance hall under the courtyard and in the cellars of the palace. This palace residence is witness to the establishment of the Lithuanian State and the Gediminid dynasty. During the 14th and 15th centuries, the Grand Dukes, residing in the capital of Lithuania, stayed both at the Lower and the Upper castles. The castles gradually acquired brick walls and Gothic features.

      It is known that the Grand Duke of Lithuania, Vytautas the Great, resided in the Lower Castle. He planned to have his coronation as the King of Lithuania in Vilnius. The Vilnius castles were supposed to highlight the grandeur of the medieval Lithuanian state, stretching from the Baltic to the Black Seas, as well as the exceptional status of its ruler. The castles of Vilnius were also often the home of the successors of Vytautas – the Grand Dukes of Lithuania and Kings of Poland, Casimir Jagiellon and his son Alexander, who notably expanded the residence.

      In the early 16th century, the Renaissance reconstruction of the palace was begun by the Grand Duke of Lithuania and King of Poland, Sigismund the Old. The development of the residence was undoubtedly influenced by his wife, the Italian duchess Bona Sforza. She sought to turn the palace of Vilnius into a modern representational residence of the Gediminid Jagiellonian dynasty. Thanks to Bona Sforza, the palace was decorated by Italian craftsmen, and Italian artists played an important part in its cultural life as well.

      Sigismund Augustus, the son of Sigismund the Old and Bona Sforza, who factually ruled Lithuania from 1544, began new palace development initiatives. He built what came to be called the “New Palace” and formed the closed inner courtyard. In the early 17th century, the rulers of Lithuania and Poland from the Swedish Vasa dynasty paid great attention to the Vilnius residence. Sigismund and Ladislaus Vasa remodelled the palace in the style of Northern European Mannerism and later – early Italian Baroque.

      The 16th and the early 17th centuries were a period of prosperity for the palace. Famous craftsmen from Italy and other countries helped build and decorate the palace. Legations from the Apostolic See, the Holy Roman Empire, Moscow, Hungary, Turkey, Persia, France, Spain, Venice and many other countries were received here. This was a place for the dynastic politics of the last of the Jagiellonians and the Vasas. The Council of Lords and the Parliament of the Grand Duchy of Lithuania met here. The Statutes of Lithuania (the code of laws of the Grand Duchy of Lithuania) were compiled and edited here. The Lithuanian Metrica (chancellery records of the Grand Duchy of Lithuania) was kept here, as well as the treasuries of Lithuania’s rulers and of the Grand Duchy.

      Sigismund Augustus himself had accumulated a large library, impressive collections of tapestries, weapons, armour, pictures and hunting trophies. The treasury of the palace and its valuables greatly impressed even the envoy of the Pope Pius IV Bernardino Buongiovanni. The palace was the setting for the romantic and tragic love story of Sigismund Augustus and his second wife Barbara Radziwiłł. The gorgeous residence, which was surrounded by a picturesque park, became a centre for the dissemination of Baroque culture and art not only in the Grand Duchy of Lithuania, but also throughout Eastern and Northern Europe. Here, earlier than in London or Paris, the first operas were staged.

      The prosperity of the palace of Vilnius ended in 1655, when the capital of Lithuania was captured by the Muscovite and Cossack armies. The siege, plundering, and destruction of the Vilnius castles lasted for six years. Later, due to the deplorable condition of the state treasury, it was impossible to reconstruct the destroyed palace. After the last partition of the Polish–Lithuanian Commonwealth in 1795, when Lithuania became a part of the Russian Empire, the Russian administration deliberately destroyed the symbols of Lithuanian statehood and made sure that the remains of the palace were demolished.

      The palace began to flourish 400 years ago, but, alas, was destroyed 200 years ago. Today, it has been rebuilt, and once again we hope that it will become a symbol of Lithuania’s long lived statehood, of its glorious history as one of the most influential European states in early modern Europe.

Objects of the exhibition

   
  • Antsmilkinis

    Antsmilkinis, V–VII a.

    Antsmilkinis yra užkeistais galais, pusantros apvijos, 6,5 cm skersmens. Dirbinio vidurinė dalis – apvalaus skerspjūvio, kiek plonesnė, 0,25 cm skersmens, galai – rombo formos skerspjūvio, 0,3 cm skersmens. Antsmilkinio galai puošti įstrižų įkartų poromis. Eksponato radimvietė: tarp Šv. Kazimiero koplyčios ir Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų pietvakarinio kampo (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio, rytinio ir vakarinio korpusų prieigų archeologinių 2002 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 2003). Analogiškas antsmilkinis rastas ir Aukštadvario piliakalnyje. Jame toks antsmilkinis buvo aptiktas sluoksnyje kartu su žalvarine storagale apyranke, lankinės segės fragmentu ir kitais radiniais, datuojamais V–VII amžiumi. Daugiau informacijos https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/i/777/antsmilkinis/

  • Akvamanilės kojų fragmentai

    Akvamanilės kojų fragmentai, XIV a.

    Akvamanilės kojos nulūžusios nuo indo korpuso, primena liūto letenas. Kojų ilgis 4,5 ir 12,5 cm. Plotis ties pėda 2,5 cm. Pėdos dydis 2,4 x 2,7 cm. Manoma, kad šis indas į Lietuvą galėjo patekti iš Žemutinės Saksonijos, kur XIII a. įsikūrė jų gamybos centras. Akvamanilė – bronzinis arba keraminis kartais gyvūno, kartais žmogaus pavidalo indas, skirtas vandeniui ant rankų pilti. Viduramžiais šie indai buvo naudojami bažnyčiose religinių apeigų metu, tačiau ir didikai nevengė jų dėti ant savo stalo, nes rankų plovimas valgio metu buvo svarbi dvaro etiketo dalis. Eksponato radimvietė: ikigotikinio laikotarpio pastato M3 šiaurinis pasienis (Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V. Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos tyrimai 1992 metais. Vilnius, 1993). Daugiau informacijos https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/item/818/bronzines-akvamaniles-kojos/

  • Piligrimo ženklelis

    Piligrimo ženklelis, XIV a. II p. – XV a. pr.

    Piligrimo ženklelis – trys ostijos, iš Bad Vilsnako vietovės Vokietijoje. Bad Vilsnako miestelis Vokietijoje – viena iš piligrimų kelio į Santjago de Kompostelą stočių. Piligrimo ženklelį pametęs asmuo turėjo lankytis Bad Vilsnako bažnyčioje ir melstis prie joje esančių šventųjų relikvijų. Ant ostijų įspaustos šios biblinės scenos: Nukryžiavimas, Kristus prie stulpo ir Prisikėlimas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita, Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/piligrimo-zenklelis#.UiV_t9K8D-s

  • Diržo krepšys

    Diržo krepšys, XIV a. pab.

    Diržo krepšys pagamintas iš ožkos odos, puoštas dekoratyvia intarsija ir gražiai išsiuvinėtas. Aukštis 20 cm, plotis 25 cm, užsegimo apkalas 5,5 x 4,5 x 0,5 cm dydžio. Krepšio vidus pertvara perskirtas į du skyrius, taip pat yra ir vidinė kišenėlė. Krepšio viršuje yra du pakabinimui skirti kilpiniai apkalai. Į apkalų kilpeles buvo įveriamos grandelės, skirtos odiniams dirželiams, kuriais krepšys kabintas prie diržo. Krepšio viduje buvo 6 vinys – 3 cilindro formos ir 3 apskritos formos dekoruotomis galvutėmis, sagtelė, sagtelės liežuvėlis, diržo galo apkalas, kriauninis ir įtveriamasis peiliai, 3 neaiškios paskirties geležiniai daiktai, strėlės (?) antgalis, 3 vario lydinio vielute perjuosti beržiniai pagaliukai (sagos?), smiltainio galąstuvas bei mažytis karoliukas iš sardoliko. Unikalus radinys su viduje esančiais daiktais rodo, kad Vilniaus Žemutinės pilies gyventojas, greičiausiai amatininkas, diržo krepšyje turėjo kasdien naudojamų įrankių, greičiausiai jam dirbti reikalingą inventorių. Eksponato radimvietė: (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos https://www.valdovurumai.lt/lt/savaites-eksponatai/item/840/odinis-dirzo-krepsys/

  • Žiedas

    Žiedas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Juostinis signetinis žiedas, kurio priekinė dalis yra stačiakampio formos su kryžiaus pavidalo ženklu centre. Lankelis ir stačiakampės plokštės pakraštėlis puošti įstrižomis įkartėlėmis ir lygiašoniais trikampiais. Lankelis papildomai dekoruotas trim šešiakampio pavidalo elementais su augaliniu ornamentu. Žiedas pagamintas iš aukso danga dengto sidabro lydinio.
    Manoma, kad šio unikalaus žiedo priekinėje plokštumoje pavaizduotas kunigaikščio Kaributo giminės ženklas – abstrahuotas herbas. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/signetinis-ziedas#.UfEaEdJhio4

  • Žiedų liejimo formelė

    Žiedų liejimo formelė, XIV–XV a.

    Tai viena iš dviejų žiedų liejimo formelės dalių. Ji 10,1 x 5 x 8,7 cm dydžio, pagaminta iš smiltainio. Formelės kraštuose įtvirtinti du metaliniai strypeliai, užtikrinantys tikslų formelės sujungimą su kita formelės puse. Centre – išraižytas dviejų dirbinių ornamentas bei paliktas griovelis metalui pilti. Formelėje vienu metu buvo galima lieti du žiedus: su paplatinta rombo pavidalo priekine dalimi ir paplatinta ažūrine šešiakampe priekine dalimi. Šioje formelėje išlietų alavinių žiedų aptikta Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų teritorijoje, XIV–XV a. kultūriniuose sluoksniuose. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio korpuso išorė (Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/ziedu-liejimo-formele#.UfEksdJhio4

  • Žvyninių šarvų plokštelių komplektas

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektas, XIV a. pab. – XV a. pr.

    Žvyninių šarvų plokštelių komplektą sudaro 28 detalės. Plokštelių ilgis svyruoja nuo 68 iki 90 mm, plotis – nuo 83 iki 40 mm, storis – 1 mm. Dvi plokštelės turi pritvirtintas sagteles. Panašių plokštelių aptinkama rytų slavų žemėse, patekusiose į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį ir esančiose kaimynystėje. Be to, ikonografiniai duomenys rodo, kad šio tipo šarvai XIV a. antroje pusėje buvo gana populiarūs ir Vakarų Europoje. Plokštelių viršutinis kraštas būdavo prisiuvamas, o centrinė (išgaubta) dalis kniedijama prie odos – taip pagaminami gana tvirti ir judesių nevaržantys šarvai. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2007 m. ataskaita). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/zvyniniu-sarvu-ploksteles#.UfEiWtJhio4 

  • Koklis su dviuodege sirena Meluzina

    Koklis su dviuodege sirena Meluzina, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštė 17,0 x 16,8 cm dydžio, neglazūruota. Jos centre pavaizduota dviuodegė sirena Meluzina. Vilniaus Žemutinės pilies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rasta ir reljefinių grindų plytelių su šiuo personažu. Dviuodegė sirena Meluzina taip pat buvo dažnai vaizduojama gotikiniuose kokliuose Čekijoje ir Vengrijoje. Pasak Žako Le Gofo, Meluzina buvo pramote ir totemu daugeliui karališkųjų dinastijų. Dviuodegė sirena vardą gauna XIV a. pabaigoje prancūzų autorių Žano Dara (Jean d’Arras, apie 1390 m.) ir Kuldreto (Couldrette, 1403 m.) romane ir poemoje, kai legenda susiejama su istorine Lusignanų gimine (iš Mère Lusigne), žinoma nuo X a. Romanas parašytas hercogo Žano de Berio (Jean de Berry) užsakymu, kaip dovana hercogienei Mari de Bar (Marie de Bar, 1344–1404). Romanas buvo populiarus Viduramžių Europoje, 1456 m. išleista jo versija vokiečių kalba („Thüring von Ringoltingen“).

    Eksponato radimvietė: Ožalas E., Montvilaitė E. Vilniaus Žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006–2008 m. Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-dviuodege-sirena-meluzina#.UihivNK8D-s

  • Koklis

    Koklis, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vaizduojamas drakoną persmeigiantis šv. Jurgis, apsiginklavęs kaip XV a. pr. riteris. Aiškiai matoma kirasa, riteriškas diržas, šalmas basinetas su pakeltu antveidžiu, aventeilas – šalmo elementas iš grandelių bei ietis. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų šiaurinio ir rytinio korpuso išorė (Blaževičius P., Bugys P., Kaminskaitė I. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmai. LDK valdovų rūmų rytinio ir šiaurinio korpusų prieigų archeologinių tyrimų 2006–2008 m. ataskaita; Rackevičius G. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Šiaurinio korpuso prieigų archeologinių tyrimų 2002 m. ataskaita. Vilnius, 2003). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-plokstinis-koklis#.UfEb-tJhio4

  • Reljefinė grindų plytelė

    Reljefinė grindų plytelė, XV a.

    Grindų plytelė su Biblijos pasakojimą iliustruojančia scena apie Izraelio pranašą Joną. Reljefiniu ornamentu puoštos rombo formos plytelės paviršius padengtas žalios spalvos glazūra, šonai truputį nusklembti. Plytelės centre įspaustas į rombo formą netelpantis stačiakampis,rėmelis su negilaus reljefo piešiniu: didelė žuvis (banginis), ryjanti žmogų. Plytelės matmenys per rombo ašis yra apie 16,5 x 27 cm, kraštinių ilgiai – apie 14,8–17 cm, plytelės storis – 3,5 cm. Plytelės siužetas remiasi Biblijos pasakojimu apie Izraelio pranašą Joną, gyvenusį apie VIII a. pr. Kr. Istorija papasakota Senojo Testamento Jonos knygoje (Jonos pranašystė). Banginis krikščionybės sampratoje simbolizuoja bedugnę ir tamsą, o istorija apie Joną suprantama kaip Kristaus mirties ir prisikėlimo alegorija. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E. Vilniaus Žemutinės pilies Valdovų rūmų teritorija. Pietinio korpuso prieigų 2003 m. archeologinių tyrimų ataskaita. Vilnius, 2004). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/grindu-plytele-su-biblijos-pasakojima-iliustruojancia-scena-apie-izraelio-pranasa-jona#.UiV6ndK8D-s

  • Koklis su Žalčio herbu

    Koklis su Žalčio herbu, XV a. vid. – XV a. II p.

    Koklio plokštėje vėlyvosios gotikos skyde pavaizduotas karūnuotas žaltys, žiūrintis heraldiškai į dešinę pusę, įsikandęs obuolį su kryžiumi. Plokštės matmenys:19,0 x 17,5 cm.

    Šis herbas Wąż (Žaltys) 1413 m. Horodlės unijos metu buvo suteiktas bajorui Kočanui Sukovičiui (Koczan Sukowicz). Ar koklyje pavaizduotas herbas priklausė šio bajoro palikuonims, nėra aišku, nes pagal lenkišką tradiciją heraldinę giminę sudarydavo asmenys, kuriems suteiktas tas pats herbas, tačiau nebūtinai vienas su kitu susiję kraujo ryšiais. Vėliau herbynuose žaltys vaizduojamas labiau susiraitęs, įsikandęs obuolį su keliais obels lapeliais. Skydo spalva nurodoma raudona, karūna auksinė, obuolys žalias arba auksinis, žaltys juodas arba žalias. Eksponato radimvietė: (Montvilaitė E., Ožalas E., Žvirblys A. Vilniaus žemutinės pilies teritorija. Valdovų rūmų vidinio kiemo archeologiniai tyrimai 2006-2008 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/gotikinis-herbinis-koklis#.UiheitK8D-s

  • Taurė

    Taurė, XV a. pab. – XVI a. pr.

    Išlikusi ir iš daugiau negu 30 stiklo šukių atkurta taurė buvo 12 cm pločio, su tiesiomis neaukštomis sienelėmis, dekoruotomis paauksuotu ornamentu ir emalio taškeliais, prie pilvelio sienelių per apskritimo skerspjūvį prilipdant mėlyno stiklo juostelę. Pilvelis prilipdytas prie grakščios iš skaidraus stiklo suformuotos kojelės. Kojelę puošia šiek tiek platesnis auksuotas stiklo žiedas. Taurės pėda platėjanti, varpelio formos, tamsiai mėlyno stiklo, suformuota iškiliomis reljefinėmis bangomis, taurės pėdos paviršius padengtas trūkinėjančio aukso dekoru. Panašios formos taurės Venecijoje gamintos apie 1500 metus. Eksponato radimvietė: Vilniaus žemutinės pilies kunigaikščių rūmų pietinio korpuso išorė (Ožalas E., Montvilaitė E., Žvirblys A. Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorija. P korpuso prieigų archeologiniai tyrimai į rytus nuo Valdovų rūmų (trasa III) 2004–2006 m.). Daugiau informacijos http://www.valdovurumai.lt/lankytojams/savaites-eksponatas/taure#.UiWU_tK8D-s

  • Displaying 1 results of 12
  • Number of entries per page:
  • Page: of: 3
Average (0 Votes)
The average rating is 0.0 stars out of 5.
No comments yet. Be the first.