Knygos sandara: p. 5 „Pavasaris“; p. 6-[7] „Mano gimtinė“; p. 8-[10] „Trakų pilis“; p. 11-[12] „Oi neverk, matušėle“; p. [14] „Nuo Birutės kalno“; p. 16-[19] „Augo putinas“; p. 20-[23] „Milžinų kapai“; p. 24-25 „Nebeužtvenksi upės“; p. [26] „Mergaitė“; p. [28] „Užmigo žemė“; p. 30-[31] „Eina garsas“; p. 32-39 „Jūratė ir Kastytis“.

Iliustracijos: pirmoje aplanko dalyje, prieštituliniame lape, p. [4], [9], [13], [15], [21], [27], [29], [33].

Turinio anotacija: „Pavasaris“ – gimtinės lyrikos pavyzdys, atstovaujantis „grynajai poezijai“, gimusi „Kaip išraiška poeto nuotaikų bei refleksų gamtos fone. Vienas Maironio lyrikos šedevrų <...> Nedaug tėra ir pasaulinėje literatūroje panašių posmų, iš kurių lietųsi toks subtilus, o kartu kiekvienam lengvai suprantamas išgyvenimas, tėvynės meile alsuojantis estetinis pasigėrėjimas, dvasios ekstazė. „Pavasaris“ – retas dvasinės harmonijos atvejis Maironio kūryboje. Eilėraštis ne tik prasme, bet ir išraiškos galingumu primena Šilerį (Maironis. Raštai . T. 1. 1987 m., Vaga“ P. 261). „Eilėraščiai „Mano gimtinė“, „Trakų pilis“ ypatingi XIX a.pab. -XX a. pr. lietuvių lyrikos pasiekimas. Maironis sugebėjo parašyti posmų, kur paprasčiausiais žodžiais, dviem trim bruožais, randame išreikštą ir gamtą, ir darbą, ir savo giminės meilę. Eilėraščiuose įžvelgiama gili melancholija, graudulys ir užuojauta. Niekur kitur poetas nėra taip aiškiai išsakęs vertybės, kuria jis grindžia senovės idealizavimą. Tikroji vertybė – Laisvė“ (ten pat P. 260-261). Eilėraštis „Oi neverk, matušėlė!” pirmajame publikavime „Pavasario balsuose“ (1895 m.), vadinosi „Senovės daina“. Taigi pavadinimas pakeistas ir pats tekstas redaguotas. Pavadinimas galėjo būti pakeistas dėl to, kad PB buvo atsiradusios net dvi „Senovės dainos“ <...> Eilėraštis palčiai dainuojamas užregistruota 15 variantų, iš jų 1 melodija. Muziką jam sukūrė J. Naujalis. (ten pat P. 274). Eilėraščio „Nuo Birutės kalno“ ankstesnė antraštė – „Ant Birutos kalno“. „Visų Maironies kūrinių kūrinys, kurį pirmas Balys Sruoga dar 1913 m. „Aušrinėje“ aikštėn iškėlė; pirmas, pats būdamas gilus dailininkas ir formos meistras, jį įvertino...“, - taip rašė Vaižgantas, studentams įsakmiai primindamas: „Jį privalote atmintinai mokėti“. Šį kūrinį V. Myklolaitis-Putinas vadino stipriausiu Maironio „grynosios poezijos“, kurią suprato kaip poeto nuotaikų bei refleksijų gamtos fone išraišką arba kaip poeziją žmogiškosios būties temomis, eilėraščiu“ (ten pat P. 292). Eilėraštis „Augo putinas“ PB leidžiamas antrašte „Putino daina“. Virto liaudies daina. Užregistruota 11 variantų, iš jų 1 melodija. Muziką eilėraščiui sukūrė J. Naujalis. Ši žaisminga, bent kiek moralizuojanti alegorija priklauso mergelės ciklo eilėraščiams. „Liaudiškas mergelės paveikslas šmėkščioja lietuvių poezijoje nuo pat XIX a. pradžios: Valiūno „Birutė“, Vienažindžio eilės – tai ryškios gairės to paveikslo formavimo kelyje. Tačiau didžiausios gilumo šis paveikslas įgavo Maironio poezijoje. Mergelės motyvo eilėraščiai Maironio poezijoje labai dainingi: čia bene gryniausiu pavidalu atsiskleidžia dainiškumo principas.“ (ten pat P. 265). Eilėraštis „Milžinų kapai“ virto liaudies daina. Užregistruota 21 variantas, iš jų 5 su melodijom. Lyrikos šedevras, kurio tekstas nemažai redaguotas. Maironis šį eilėraštį priskyrė epinių, baladžių grupei. Herojiškos praeities vaizde, kurį kūrė patriotai romantikai ir pats Maironis svarbiausią vietą užima kovos su amžinuoju lietuvių tautos priešu – kryžiuočių ordinu. Eilėraštis labai buvo paplitęs I-ojo pasaulinio karo metais. (ten pat 298). Eilėraštis „Nebeužtvenksi upės“ iki 1927 m. turėjo antraštę „Litvomanams“. Virto liaudies daina, užregistruota 5 variantai, iš jų 1 melodija. Eilėraščio genezė susijusi su kova prieš lankų dvarininkišką nacionalizmą. (ten pat P. 272) Eilėraštis „Mergaitė“ iki 1893 buvo su antrašte „Mergytė“. Mergelės ciklo eilėraštis. Artimas liaudies dainai. Maironio lyrikai būdingas tobulai išlaikyta pakartojimų simetrija. (ten pat 265) Eilėraštis „Užmigo žemė“ pirmame publikai PB 1895 išėjo su antrašte „G.P.“ Muziką sukūrė Č. Sasnauskas. Šis eilėraštis dedikuotas artimam Maironio bičiuli Liudvikui Besekerskiui. Pradedančiajam lenkų poetui, bandžiusiam versti Maironio eilėraščius į lenkų kalbą. Dedikuotas jis taip pat L. Besekerskui (Gabrieliui Pomianui). <...> Eilėraštis bus kilęs gal ne iš pirmųjų bendro mokymosi mėnesių, bet iš vėliau sustiprėjusių ryšių, tad ne 1889, o 1890 m. Vargu ar jis parašytas, L. Besekerskiui išvykus iš akademijos. Kūrinys buvo sukurtas tokią stipraus įkvėpimo valandą, kad išsiliejo į labai menišką tekstą, kurio autorius net neskelbė. (ten pat P. 263) Eilėraštis „Eina garsas“ sukurtas 1902 m. Peterburge, pageidaujant „Labdaringajai lietuvių ir žemaičių draugystei“. Jos nariai kreipėsi į Maironį, prašydami sukurti žodžius, kurie tiktų dainuoti chorui pagal cenzūros uždraustą A. Baranausko „Nu Lietuva, nu Dauguva“ melodiją. Taip gimė eilėraštis „Eina garsas“, kuris Č. Sasnausko tuojau pat buvo sukomponuotas keturiems balsams ir koncerte, kuriame dalyvavo Maironis, atliktas. Eilėraštis virto liaudies daina, užregistruota 111 variantų, iš jų 25 su melodijomis. Antrašte „Senovės daina“ nuo 1905 m. įėjo į visus PB. Tekstas redaguotas. Šis eilėraštis yra vienas iš labiausiai vertinamų Maironio kūrinių. V. Mykolaitis-Putinas yra rašęs: „Maironio poezijos formoj, stiliuj, poetikoj, liaudies kūrybos, folkloro elementų berods nedaug randame. Bet liaudies dainos esmę, jos vidinę konstrukciją, joje glūdinčią liaudies nuotaiką bei charakterį Maironis bus suvokęs giliau negu daugelis iš jųjų. Tai įrodo toks puikus eilėraštis-daina kaip „Eina garsas Prūsų žemės“, kurioje vidinis liaudies dainos schemiškumas, jos plano alogiškumas, jausmų santūrumas tobulai susiderina su maironiškos formos meistriškumu. (ten pat P. 274-275) baladė „Jūratė ir Kastytis“ pirmą kartą publikuotas 1920 PB. Tekstas kiek redaguotas. Tai klasikinės baladės pavyzdys. Vienas populiariausių ir plačiausiai paplitusių Maironio kūrinių. Čia su aukštesne galybe konfrontuoja meilė, įsiliepsnojusi jauno Palangos žvejo krūtinėj. Poetas atstoja mylinčių širdžių pusėje ir šviesiausią žmogiškosios esybės pradą iškelia kaip tolygų jūros audrų jėgai, prieš kurią Perkūno rūstybė atrodo įnoringas prasilenkimas su buities harmoningumo dėsniais. Pati legenda apie Jūratę ir Kastytį yra greičiausiai literatūrinės, o ne tautosakinės kilmės.“ (ten pat P. 301).