Pranciškus Smuglevičius (1745–1807) buvo vienas garsiausių Lietuvos klasicizmo tapytojų. Mokėsi Varšuvos jėzuitų kolegijoje, o tapybos pas tėvą, Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III (1733–1763) rūmų tapytoją Lukošių Smuglevičių (1709–1780) ir Simoną Čechovičių (Szymon Czechowicz, 1689–1775). P. Smuglevičius daugiau nei dvidešimt metų praleido Italijoje. 1763–1764 m. mokėsi dailininko Antono fon Marono (Anton von Maron, 1731–1808) studijoje Romoje, nuo 1766 m. kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1764–1795) stipendininkas studijavo Šv. Luko dailės akademijoje. Į Varšuvą sugrįžo 1784 m., vėliau atvyko į Vilnių, čia gyveno ir dirbo iki mirties.

XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje Romos antikvaras Ludovikas Miris (Ludovico Mirri, 1738–1786) pradėjo kasinėjimus buvusių imperatoriaus Nerono (54–68) rūmų vietoje. 1774 m. jis pakvietė Pranciškų Smuglevičių ir architektą Vinčencą Breną (Vincenzo Brenna, 1747–1820) nupiešti atrastas antikinio pastato freskas. Piešiant buvo atkurtos ir trūkstamos freskų dalys. Remdamasis dailininkų sukurtais piešiniais, grafikas Markas Karlonis (Marco Carloni, 1742–1796) parengė grafikos darbus, kuriuos atskirame albume „Tito termų liekanos ir jų vidaus tapyba“ (Vestigia delle terme di Tito e loro interne pitture) 1776 m. Romoje išspausdino L. Miris. Iš viso leidinyje publikuoti 59 sieninės tapybos vaizdai (bei du papildomi grafikos darbai). Tapytojas P. Smuglevičius parengė 34 piešinius, P. Smuglevičius kartu su V. Brena – 20, o V. Brena atskirai sukūrė dar 5. Vėliau paaiškėjo, kad buvo atrastos ir fiksuotos Nerono vadinamųjų Aukso rūmų (Domus Aurea) freskos. Leidinio pradžioje yra P. Smuglevičiaus sukurtas frontispisas – Nerono Aukso rūmų griuvėsių bendras vaizdas. 1776 m. kovo mėnesį albumas buvo pristatytas parodoje Vatikane, ją aplankė popiežiaus dvaras, kardinolai bei įtakingi Europos kolekcininkai.

Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams pavyko įsigyti visą minėtame leidinyje publikuotą grafikos darbų rinkinį – 61 lakštą.

Vertybių įsigijimą finansavo Lietuvos kultūros taryba.